Darbo drabužiai

Nepasitaiko matyti darbe vyrų su smokingais ir lakiniais batais, bet moterų, vilkinčių išeiginėmis suknelėmis,— kiek nori ir darbe, ir piko valandomis viešajame transporte. O juk darbe, kaip ir namuose, seni išeiginiai drabužiai nebaigiami nešioti.

Darbo drabužiai turi būti pritaikyti darbo pobūdžiui, patogūs, praktiški, kuklūs, gerai praleisti orą, atitikti metų laiką ir oro temperatūrą. Tyrimai parodė, kad palankiausia darbui temperatūra, kai tarp kūno ir drabužių yra 28—30°C.

Kai temperatūra per aukšta ar per žema, žmogaus darbingumas mažėja.

Kas dirba vėjyje, turi vilkėti iš tankaus audinio, pavyzdžiui, iš impregnuotos medžiagos pasiūtais drabužiais. Kai temperatūra vidutinė ar kiek aukštesnė už vidutinę ir dirbant prakaituojama, geriausia nešioti trikotažinius baltinius iš lengvo medvilninio audinio ir tokią pat, o dar geriau vilnonę palaidinę. Trikotažiniai drabužiai leidžia geriau išgaruoti prakaitui ir maksimaliai palaiko vienodą temperatūrą. Kai dirbama, kepinant saulei, drabužiams geriausia naudoti šviesius, retus ir lygius lininius ar pusiau lininius audinius.

Darbinės aprangos paskirtį turi atitikti ir sukirpimas. Darbo drabužiai, kad nevaržytų judesių, turi būti pakankamai laisvi.

Avalynė taip pat turi būti patogi, nespausti kojų.

Įvairioms darbų rūšims parengti specialūs darbo drabužių tipai. Jie atitinka saugumo technikos ir higienos reikalavimus.

Pavyzdžiui, darbininkas, triūsiantis prie mašinų ir mechanizmų, kad išvengtų nelaimingo atsitikimo, turi vilkėti drabužius iš sunkios krintančios medžiagos, juose neturi būti išsiplaiksčiusių detalių (skarelės kampai, juostos galai, plačios rankovės, platus sijonas ir t. t.). Liejimo cechuose ir kitose analogiškose vietose, kur karšta ir skraido įkaitusio metalo žiežirbos, darbininkai dėvi spec., drabužius iš asbesto ar odos.

Dirbantiems su kenksmingomis medžiagomis tikslingiausia dėvėti drabužius iš vilnonių ir pusvilnonių šiurkščių medžiagų, nes jos sugeria dujas. Kas dirba sode ar lauke, gali nešioti ištisinio kirpimo drabužį, kuriam galima naudoti ir margus bei ryškius audinius.

Maisto parduotuvių pardavėjoms patogiausia vilkėti chalatus. Jie nebūtinai turi būti balti. Visose kitose krautuvėse vietoj chalato puikiausiai gali būti dėvimas sarafanas su kišenėmis, po kuriuo, žiūrint, koks metų laikas, galima nešioti palaidinukę ar megztinį. Medžiagą darbo drabužiams reikia rinktis, atsižvelgiant į darbo pobūdį. Toji medžiaga turi būti lengvai plaunama ir valoma. Darbe, kur speciali apranga nereikalinga, pavyzdžiui įstaigoje, dėvimi paprasti dieniniai drabužiai, tačiau net per vasaros karščius netinka būti su labai iškirpta suknele ar palaidinuke. Jei po darbo reikia eiti į teatrą ar svečius, išeiginius drabužius galima paslėpti po chalatu arba užsivilkti tokią suknelę, kurią vėliau, kiek papuošus arba nusivilkus švarkelį, lengvai galima paversti išeigine.

Kosmetika darbe turi būti minimali, ypač tai taikytina medicinos ir maisto pramonės darbuotojoms. Ši taisyklė neliečia kosmetikos, juvelyrinių dirbinių ir gatavų drabužių pardavėjų.

Nereikia pamiršti, jog darbo drabužių spalva veikia dirbančiojo psichiką. Pastarųjų metų tyrimai parodė, kad darbo nuotaika ir darbo našumas labai priklauso nuo aplinkoje vyraujančios spalvos ir spalvų derinio. Patalpoje, kur dirba daug žmonių ar kur triukšminga, ir ypač ten, kur reikia susikaupti, darbinė apranga turi būti kuo ramesnių tonų, bet vėlgi spalvos neturi buti tamsios, slegiančios ir niūrios.

Dirbančiojo išvaizda turi atitikti jo darbo pobūdį.

Sportiniai drabužiai, be patogumo, lengvumo ir grožio, turi dar turėti savybę reguliuoti kūno temperatūrą. Tai leidžia sportininkui maksimaliai išnaudoti savo energiją, saugo jį nuo perkaitimo ir sušalimo.

Kaip rengtis išvykai slidėmis? Sportinis slidininko kostiumas gali būti siuvamas iš kaprono, tarp kurio dedamas plonas porolono sluoksnis. Taip pat gali būti dėvimas megztinis, ant kurio užsivelkama palaidinė iš vėjo neperpučiamos medžiagos ir užsimaunamos tokio pat audinio kelnės. Kojos apsiaunamos vilnonėmis kojinėmis ir slidžių batais. Slalomistas ir nuo tramplino šokinėjantis slidininkas turi rengtis šilčiau už tą, kuris visą laiką juda. Ant galvos slidininkas dėvi megztą kepuraitę arba ausines.

Slidininko mėgėjo apranga pasižymi didesne fantazija ir spalvingumu.

Pagrindinis reikalavimas slidinėjimo aprangai — kad ji nevaržytų judesių, praleistų orą, tačiau sulaikytų vėją. Labai patogios yra striukės megztais rankogaliais ir apykaklėmis. Ant vilnonio megztinio galima vilkėti gelumbinę ar kailinę liemenę. Su sportiniu kostiumu nešiojami vienspalviai bei ryškūs megztiniai, megztos kepuraitės, kojinės, šalikai, pirštinės. Slidinėjimui labai praktiškos yra odinės kumštinės pirštinės.

Slidininko ir čiuožėjo kojos turi būti šiltai apautos. Todėl reikalingos vilnonės kojinės.

Tenisininko drabužiai

Tenisininkų tradicinė apranga — balta. Vyrai dėvi trumpas arba ilgas kelnes, trumparankovius marškinius ar vilnonį puloverį.

Moterys — šortus arba trumpus klostuotus sijonėlius. Prie teniso batų tinka puskojinės. Paplūdimio aprangoje svarbią vietą užima deginimosi kostiumas. Jį reikia siūti iš acetatinio ar medvilninio audinio, praleidžiančio ultravioletinius spindulius.

Maudymuisi geriausia elastinis kostiumas. Nusimaudžius reikia saugotis didelio atvėsimo, todėl šlapias kostiumas keistinas sausu. Persirengimui patogu naudotis ryškiaspalviu frotiniu pliažo chalatu. Praktiškos yra įvairiausios suknelės chalatai, ypač patogūs kombinuoti paplūdimio kostiumai, susidedantys iš deginimosi kostiumo, sijono, palaidinės ar švarkelio. Tokį kombinuotą paplūdimio kostiumą galima nešioti ir kaip vasarinį drabužį.

Jei plaukai sausi, pravartu ryšėti skarelę, tinkančią prie visos aprangos, arba nešioti plačiabrylę paplūdimio skrybėlę. Tokia skrybėlė apsaugo akis nuo ryškių saulės spindulių. Prie paplūdimio kostiumo, kaip ir prie sportinės aprangos, aukštakulnė avalynė netinka.

Kelionės drabužiai turi būti paprasti, praktiški, patogūs ir kuklūs, sportinio kirpimo. Pageidautina, kad medžiaga nesilamdytų, būtų lengvai valoma, santūrių spalvų.

Vyras keliaudamas vilki arba specialiu kelioniniu kostiumu, arba sportiniu, arba nešiojamu kasdieną. Švarkas gali būti vienos spalvos, kelnės — kitos. Prie kostiumo derinami ramios spalvos marškiniai ir kaklaraištis. Ant galvos — beretė, kepurė arba fetrinė skrybėlė. Kelionei tinka sportinis paltas, o šiltuoju metų laiku — apsiaustas.

Idealus moteriškas kelioninis drabužis — kostiumėlis. Vasarą patogu apsiaustas. Ir su kostiumėliu, ir su apsiaustu galima nešioti beretę, kuklią skrybėlaitę ar net skarelę (šaliką).

Šaltuoju metų laiku vietoj kostiumėlio geriau vilkėti paltą, o po juo — dieninę suknelę arba sijoną su palaidinuke. Po žieminiu paltu nerekomenduojama vilkėti kostiumėlio, nes sunkus paltas gali jį sulamdyti.

Bet kuriuo metų laiku jaunai ir grakščiai moteriai idealiai tinka ilgos kelnės, prie kurių galima nešioti sportinę palaidinukę ar megztinį, sportinius batus, trumpą sportinio kirpimo paltą ir beretę. Per kaitrą vilkima kuklia suknele ar lengvu kelnių kostiumėliu. Neskoningai atrodo žmogus, išsirengęs į kelionę tarytum į teatrą ar šokių vakarą.

Kelionė automobiliu reikalauja atitinkamos aprangos— kuklios, praktiškos, apsaugančios nuo dulkių. Ilgoje kelionėje vilkimas paltas, taip pat odinė ar tankios, vėjo nepraleidžiančios medžiagos striukė. Ant galvos užsidedama sportinė kepurė ar beretė.

Kelionei automobiliu tinka ir kasdieninė apranga. Keleiviniame laive garderobas visų pirma turi atitikti orą ir pagal galimybes derintis su kitų apranga. Dideliame ištaigingame laive per dieną persirengiama kelis kartus— pietums, vakarienei, sportui.

Popietiniai drabužiai dėvimi antrą dienos pusę arba vakare kavinėje, restorane, per popiečio arbatą, teatre, koncerte, iškilmingame susirinkime, šeimos vakare, gimimo dieną ir t. t. Vasaros vakarą taip apsirengus galima eiti į gatvę.

Popietinio tualeto medžiaga ir sukirpimas turi būti elegantiškesni. Jis papildomas atitinkamais papuošalais. Tokie drabužiai siuvami iš plonos vilnonės medžiagos, natūralaus ir dirbtinio šilko arba iš sintetinio pluošto audinių. Tinka vilkėti suknelę, suknelę kostiumėlį, sijoną su palaidinuke arba puloverį iš plonos vilnos. Galima puoštis blizgančia sage ar karoliais. Nešiojama ir skrybėlaitė, kurios spalva ir forma turi derintis su visu drabužiu. Moteris gali nenusiimti skrybėlaitės kavinėje, restorane, svečiuose ir iškilmingame susirinkime. Rankinukas, kaip ir skrybėlaitė, forma, spalva ir medžiagos faktūra turi derintis su apsirengimu ir būti nedidelis.

Vyrų popietinis apsirengimas pagal tradiciją — tamsūs kostiumai su liemenėmis ir balti ar vienspalviai šviesūs marškiniai. Tačiau tai priklauso ir nuo mados. Todėl jie gali būti ir šviesūs, įvairių spalvų. Be to, svarbu ir metų laikas. Kaklaraištį galima nešioti ir tamsų, kuklų, ir ryškesnių spalvų. Batai derinami prie kostiumo (rudi netinka nei prie juodo, nei prie tamsiai mėlyno kostiumo).

Vakaro garderobas. Moterys vakarinį tualetą siuvasi iš aksomo, brangių šilkų, šifono, nėrinių, kaprono, brokato, plonos vilnonės medžiagos ir kt. Papuošalai gali būti efektingi ir brangūs, bet ir čia svarbiausia yra saiko jausmas.

Pastaraisiais metais lygiomis su avalyne aukštais kulniukais vakare avimi ir žemakulniai batai. Ši mada ypač tinka aukštoms moterims. Vakarinį tualetą papildo mažas aksominis, brokatinis, lakinis ar zomšinis rankinukas. Su vienspalve vakarine suknele gražiai atrodo perlais ar blizgučiais išsiuvinėtas rankinukas.

Trumpa vakarinė suknelė turi būti kuklesnė už ilgą, nešiojamą iškilmingomis progomis.

Su ilgomis vakarinėmis sukniomis vilkimi vakariniai paltai, pelerinos, kailiniai.

Vyras, lydintis moterį su ilga vakarine suknia, turi vilkėti smokingą arba bent jau išeiginį kostiumą. Vakariniai drabužiai nešiojami po 20 valandos. Suprantama, taip apsirengus gatvėmis nevaikštinėjama.

Oficialioms iškilmėms, pavyzdžiui diplomo ar disertacijos gynimui, parodos atidarymui ir t. t., moterys užsivelka popietinę suknelę ar kostiumą, vyrai — išeiginį kostiumą (jo tamsumą ar šviesumą paprastai nustato mada). Klasikinis stilius šiuo atveju reikalauja tamsaus kostiumo, baltų marškinių, solidaus, kuklaus, dažniausiai tamsaus kaklaraiščio. Batai ir kojinės, savaime suprantama, turi būti tamsūs.

Renkantis tualetą teatrui ar koncertui, atsižvelgiama į būsimo vakaro pobūdį. Pavyzdžiui, simfoniniuose koncertuose viešpatauja rimtis ir iškilmingumas, tai turi atitikti ir tualetas. Estradiniame koncerte leistina daugiau spalvingumo ir ekstravagantiškumo.

Moteris į spektaklį ar kitokį paprastą renginį eilinę dieną ateina popietiniu tualetu. Galima užsivilkti ir kuklų vakarinį drabužį. Vyras — dieniniu tamsiu kostiumu.

Šokių vakarui klube, kultūros namuose, šeimos iškilmėms rengiamasi įvairiai. Viskas priklauso nuo aplinkos, nuotaikos ir galimybių. Kai šokių metu nusivelkamas švarkelis, jis dedamas ant kėdės pasėdo, bet nekabinamas ant atkaltės. Šokiams patogūs drabužiai su plačiais sijonais. Šokių suknelė gali būti su gilia iškirpte. Siuvama ji iš bet kokios rūšies ir spalvos medžiagos. Kaip tik čia, šokių salėje, spalvų margumas ir ryškumas labiausiai tinka.

Vyrai eina į šokius, apsirengę kostiumais, o vasarą — vasariniais drabužiais. Jei šokama lauke, moterys vilki paprastomis medvilninėmis ar šilkinėmis vasarinėmis suknelėmis, kurias nešioja dieną. Papuošalai turi būti kuklūs.

Einant į svečius, drabužiai priklauso nuo iškilmių pobūdžio. Pagrindinė taisyklė yra tokia — vyras tamsesniu kostiumu, o moteris popietiniu drabužiu gali dalyvauti bet kokiame vakare.

Kvietimų į oficialius ir didelius priėmimus apatiniame kampe rašoma, kokiu tualetu ateiti. Jau pats rašytinis kvietimas yra iškilmingas ir verčia manyti, jog svečiai bus vakariniais drabužiais. Iškilmių šeimininkas stengiasi būti apsirengęs truputį kukliau, negu svečiai. Taktiška šeimininkė savo tualetu nepranoksta svečių, bet ir neįžeidžia jų nepagarbia pažiūra į savo išvaizdą.

Niekada neapsiriks tas, kas apsirengs kukliai. O atėjęs į kuklų vakarą prabangiu tualetu gali sukelti kitų šypseną. Susitikimas svečiuose — ne vieta madoms demonstruoti.