Buvo, buvo

Buvo juoko — ligi valiai.
Sako, saulėje įrudę,
Net labai rimti karaliai
Šokinėjo per virvutę.

Ant palangių zuikiai lakstė,
Gėlės sodininką laistė,
Ir jisai — tiesiog baisu —
Ėmė augt lig debesų.

Na, o paukščių pardavėjo,
Rodos, nieks nepakerėjo,
Bet, išlaisvinęs dagilį,
Sėdi pats narve ir tyli.

Mamos, tėtės tuo laiku,
Palikti po pamokų,
Tam, kad jie išmoktų žaisti,
Nė nemanė įsižeisti.

Nesmagu, kada išpuola
Gaut iš juoko darbo — kuolą.
Jeigu netikit paskaitę,—
Raskit patys pasakaitę,
 

Baltą juoko pasaką,
Sidabrinę pasagą...
Pažiūrėkit į akis —
Buvo, buvo,— pasakys!