Žvaigždelės istorija, kuri, žinoma, nutiko naktį

O žvaigždutė žvaigždutaitė,
Užsirišus skepetaitę,
Tylią naktį nenusėdi:
— Ei, tėveli mėnesėli,

Sidabru dangus barstytas,
Dar labai negreitai rytas.
Kol rasa žolėj nudžius,—
Pasikvieski į svečius!

Ir žvaigždutė iškeliavo
Pas mėnulį mėnesėlį.
Mėnuliukai vaiduokliukai
Skalbė baltą debesėlį.

Skalbė baltą debesėlį,
Kad ant stalo jį paklotų.
Šveitė dešimt aukso šaukštų
Ir tiek pat sidabro puodų.

O žvaigždelė pasiklydo —
Jokio kelio nematyti.—
Ak, tėveli mėnesėli,
Kur nakties žibintai švyti?

Kur dangaus kelelis veda? —
Jau, atrodo, tyliai aušta.
Mėnuliukas vaiduokliukas
Liūdnas laižo savo šaukštą.

— Cha! Žvaigždelė naktį vaiskią
Pasiklydo! Pasiklydo!
Tai tegu viena nevaikšto,—
Zvimbė uodas iš pavydo.

Uodas taip aukštai neskraido,
Tai todėl žvaigždžių nemėgsta.
O žvaigždutė žvaigždutaitė
Žiūri — spindi ryto miestas!

Žmonės sako, kad mėnulis
Irgi rytą parsirado
Ir visai visai nepaiso
Zvimbalų piktuolio uodo.

O žvaigždutė žvaigždutaitė,
Sidabrinė skepetaitė,
Virš rugsėjo stogo švyti!
Tu gali ją pamatyti.