Parodoje, muziejuje ir bibliotekoje

Parodos ar muziejaus lankytojas rūbinėje kartu su paltu paprastai palieka lietsargį, portfelį, krepšelį, ryšulius ir pan.

Lankant muziejus ir parodas, reikia žinoti, kad žmogus pajėgia išlaikyti dėmesį ir sugebėjimą suvokti tik dvi tris valandas, todėl didelių muziejų apžiūrėjimui pravartu, pasitelkus katalogą, susidaryti planą. Nėra prasmės ir naudos greitai perbėgti muziejaus sales. Apžiūrėjimui reikia pasirinkti arba tam tikrus kūrinius, arba vieno dailininko kūrybą, arba kurį nors skyrių.

Į parodų salę įeinama tyliai, netrikdant kitų. Apžiūrinėjant eksponatus, negalima užstoti jų kitam lankytojui arba prieiti labai arti. Reikia taip elgtis, kad savo buvimu nekenktum kitiems: negalima garsiai kalbėti, juoktis, kosėti, šnypšti ir t. t.

Eksponatus liesti draudžiama. Jeigu po muziejų vaikščiojate su ekskursijos vadovu, jo klausytis reikia tylomis net ir tada, kai aiškinimas jums neįdomus. Nemandagu kalbėtis su kaimynu ar daryti pastabas. Klausimus duokite pauzių metu.

Kritikuojant meno kūrinius, reikia būti atsargiam. Išsilavinęs žmogus paprastai santūriai reiškia savo nuomonę. Todėl, susidūrę su meno kūriniu, kurio mintis ir grožis jums nesuprantamas, neskubėkite spręsti iš pirmo įspūdžio ir, svarbiausia, susilaikykite nuo niekinamos pažiūros į menininką ir kūrinį.

Tikras meno žinovas nereiškia triukšmingai savo susižavėjimo garsiais kūriniais ir nesipuikuoja menine erudicija. Įspūdžiais dalijasi tyliai ir kukliai.

Bibliotekoje, kaip ir parodoje ar paskaitoje, stengiamasi netrukdyti kitiems.

Naudodamiesi knyga, nepamirškite, jog su ja reikia elgtis kaip su geriausiu savo draugu. Knyga imama kruopščiai nuplautomis rankomis, nes netgi nuo švarių iš pažiūros rankų lieka ant knygos prakaito dėmės. Skaitomą knygą reikia aplenkti. Tam galima panaudoti plastmasės, odos, plono kartono arba net popieriaus aplankalą.

Vartant knygą, negalima seilėti pirštų ir lankstyti lapų kampų. Knygos lapas atsargiai imamas už vidurio ar viršaus ir verčiamas. Knygos ir brošiūros viršelis nelenkiamas atgal, nes taip gadinamas įrišimas. Skaitomai vietai žymėti naudojama juostelė. Nedera knygos puslapių teplioti įvairiais užrašais ir piešiniais. Kai norite ką nors svarbaus pasižymėti, rašykite į bloknotą, nurodydami autorių, knygos pavadinimą ir puslapį. (Skaitant nuosavą knygą, galima norimą dalyką užsirašyti atskirame lapelyje ir įdėti jį knygon, blogiausiu atveju — pasižymėti tiesiog knygoje.) Savo pavardė arba dedikacija rašoma pirmame knygos lape arba vidinėje viršelio pusėje, ten lipinamas ir ekslibrisas.

Atrodytų, jog nereikia kalbėti apie barbarišką įprotį plėšyti iš knygų lapus ir iliustracijas. Gaila, bet reikia. Bibliotekų darbuotojai vis dar tuo skundžiasi. Pažįstamo ar bibliotekos knygą reikia saugoti labiau, negu savą. Yra žmonių, kurie svetimas knygas taip ir „suskaito", manydami, jog tai nieko blogo. O juk, gerai pagalvojus, pasisavinti svetimą knygą yra blogiau, negu negrąžinti piniginės skolos, nes knyga, ypač bibliofilui,— tai pinigai, padauginti iš kažko neišmatuojamai daugiau.