Kada ir į ką galima kreiptis „tu"?

Kreipimosi forma „tu" žymi artimesnius santykius su žmogumi. „Tu" rodo pagarbą, atsiradusią kam nors iš draugystės, bičiulystės ar meilės. Pagarba kitam reiškiasi rūpinimusi ir dėmesiu. Taigi, kreipiantis „tu", reikia būti iš esmės tokiam pat mandagiam (kartais ir labiau), kaip ir kreipiantis „jūs". Žinoma, kai kreipiamasi „tu", kartais atkrinta daugelis formalių ceremonijų, rodančių vien išorinį mandagumą.

Kas barnio įkarštyje, norėdamas pažeminti priešininką, nuo „jūs" pereina į „tu", parodo ne savo pranašumą, o tik nesivaldymą ir neišsiauklėjimą.

Pas mus įprasta, kad šeimos nariai ir kiti artimi giminaičiai kreiptųsi vienas į kitą „tu". Dažnai „tu" sako bendradarbiai, kolegos, draugai. Tokiu atveju „tu" rodo susitelkimą ir šiltus draugiškus santykius.

Vaikai, žinoma, vienas kitam sako „tu". Suaugę vaikams sako „tu", kol jie tampa paaugliais. Į svetimus vaikus paprastai kreipiamasi „jūs" nuo tada, kai jiems sukanka 16 metų, t. y., kai jie gauna pasus ir tampa atsakingi už savo poelgius.

Kaip po daugelio persiskyrimo metų vadinti savo vaikystės, mokyklos draugą ar tiesiog seną bendradarbį? Tokiu atveju visų pirma reikia pasikliauti savo jausmais. Jeigu jau anais laikais jūs jautėte vienas kitam simpatiją, turėjote bendrų interesų ir t. t. ir jeigu dabar susitikę abu nudžiugote, tai savaime ir natūraliai iš lūpų išsprūs „tu". O jeigu ir anksčiau tarp jūsų nebuvo asmeninių kontaktų ir nebuvo priežasties jiems atsirasti, geriau į savo buvusį draugą kreiptis „jūs". Jeigu tai skamba neįprastai ir prireikia pereiti į „tu", šitai padaryti daug lengviau, negu nuo „tu" pereiti prie „jūs". Kai abejojama, teisingiausia šį klausimą spręsti iš karto, nes atsisakymas nuo „tu" paprastai suprantamas kaip sąmoningas nutolimas, atšalimas ir net kaip asmeninis įžeidimas.

Gali atsitikti, jog pamiršote, kaip anksčiau vienas į kitą kreipdavotės. Iš šios nejaukios padėties galima išsisukti, pradžioje pavartojus netiesioginį kreipinį: užuot klausus „Kokie dabar jūsų (tavo) planai?", galima sakyti „Kokie dabar planai?"

Perėjimas į „t u". Yra žmonių, labai greitai ir lengvai pereinančių į „tu", bet yra ir tokių, kurie tai daro nenoriai: jų įsitikinimu, perėjimui į „tu" neužtenka pažinties, tam reikia ypatingo draugiškumo ir nuoširdumo. Tokie žmonės „tu" motyvuoja glaudžiais vidiniais ryšiais, todėl jie ir nusivylimo kartėlį daug rečiau patiria.

Apskritai nėra taisyklių, nurodančių, kada, kokiomis prielaidomis galima pereiti į „tu". Tai visiškai priklauso nuo žmonių charakterių, o galbūt ir nuo aplinkybių.

Gero tono taisyklės tik numato, kaip pereiti į „tu". Pagrindinė taisyklė tokia: pereiti į „tu" gali siūlyti vyresnis jaunesniajam ir viršininkas pavaldiniui. Tarp vyro ir moters ši taisyklė yra sąlygiška. Leisti sakyti „tu"— moters teisė, vyras gali tik prašyti leidimo taip kreiptis. Su siūlymu pereiti į „tu" reikia būti gana atsargiam, nes neigiamas atsakymas gali sudaryti keblumų, ypač tam, kuris kreipėsi siūlydamas.

Jaunuolis gali paprašyti, kad artimi vyresnieji sakytų jam „tu". Tačiau pats ir toliau kreipiasi „jūs". Jeigu ir vyresnysis leidžia save vadinti „tu", jaunuolis turi tai traktuoti kaip didelį pasitikėjimą ir atitinkamai elgtis — savo kalbos tonu ir maniera reikšti pagarbą.

Daugelyje šalių yra priimta gerti bruderšaftą, tačiau ne visur tai sutvirtinama bučiniu. Šį paprotį, atsiradusį vokiečių studentų korporacijose, net patys vokiečiai peikia. Bruderšaftui visiškai pakanka stipraus rankos paspaudimo.