Kūdikio pilvo diegliukai ir pūtimas

Kolikos (diegliai) pirmaisiais trim gyvenimo mėnesiais ir reguliarus atkaklus verkimas. Šios dvi negerovės paprastai būna susijusios viena su kita ir jų požymiai panašūs. Kolikos — tai stiprus žarnyno skausmas, sukeltas dujų, kurios išpučia kūdikio pilvuką. Jis suriečia arba ištiesia ir įtempia kojeles, spiegia, o kartais pro jo išeinamąją angą išeina dujų. Antruoju atveju kūdikis atkakliai verkia po keletą valandų kiekvieną dieną tuo pačiu laiku, nors jis gerai valgo ir niekuo neserga. Vieni vaikai verkia dėl to, kad jų pilvuką išpučia dujos, kiti tiesiog būtinai turi kiekvieną dieną smarkiai paverkti, o tretiems — būna viena ir kita drauge. Visos tos bėdos prasideda 2—4 savaičių kūdikiams ir paprastai praeina trečią mėnesį, be to, visais atvejais blogiausias laikas būna nuo 18 iki 22 valandos.

Štai tipiška istorija: gimdymo namuose motinai sakė, kad jos kūdikis ramus, o po keleto dienų, parvažiavus namo, jis staiga pratrūksta smarkiai verkti ir nenutyla 3—4 valandas. Motina jį pervysto, perverčia ant kito šono, pagirdo, bet visa tai padeda tik minutėlei. Praėjus maždaug 1 ar 2 valandoms, jai atrodo, kad kūdikis alkanas, nes jis kiša į burną viską, kas papuola. Motina duoda jam pieno, kurį iš pradžių geria godžiai, bet greitai meta ir vėl pradeda rėkti. Kartais jis tokiu širdį veriančiu balsu verkia visą pertrauką nuo vieno maitinimo iki kito, o paskui sakytum kas raukte užraukia tą verksmą.

Daugeliui naujagimių iš viso būna tik keli tokie priepuoliai pirmaisiais 3 mėnesiais, bet kiti vaikai verkia kiekvieną vakarą.

Vieniems naujagimiams kolikos ir pikto verksmo periodai užeina labai reguliariai,- pavyzdžiui, nuo 18 iki 22 arba nuo 14 iki 18 valandos, o likusį laiką jie miega ramių ramiausiai. Kitų naujagimių tie periodai būna ilgesni, net iki pusės dienos arba, žymiai blogiau, iki pusės nakties. Kartais kūdikis pradeda nerimauti dieną, o artėjant nakčiai, ima verkti dar labiau arba atvirkščiai. Dujų sukelti pilvo skausmai (kolikos) dažniausiai prasideda po maitinimo arba praėjus pusvalandžiui. Atminkite, kad alkanas kūdikis rėkia prieš maitinimą.

Motina, girdėdama kūdikį verkiant, kankinasi ir galvoja, jog jis rimtai serga. Toks nenutilstantis verkimas ją tiesiog pribloškia. Motinos nervai visiškai įsitempia. Nuostabiausia, kad daug verkiantis kūdikis puikiai fiziškai vystosi. Nors jis daug valandų ir smarkiai rėkia, bet priauga svorio, ir be to, greitesniais tempais. Valgo su apetitu, greitai prarydamas savo porciją reikalaudamas dar.

Kai kūdikis nerimauja dėl to, kad pučia pilvuką, motina pirmiausia galvoja, jog čia kaltas maistas (dirbtinis ar krūties). Jeigu kūdikis maitinamas dirbtiniu būdu, motina klausia gydytojo, ar nepakeisti jai pieno mišinio sudėtį, kaip kaimynų kūdikiui. Pakeitus maistą, retkarčiais iš tikrųjų vaikui truputį palengvėja, tačiau labai dažnai tas nieko neduoda. Visiškai aišku, jog maisto kokybė — ne svarbiausia dujų atsiradimo priežastis. Kodėl kūdikis normaliai įsisavina visą maistą, išskyrus vieno maitinimo, o verkia tik vakarais? Kolikos (skausmai nuo dujų) užeina ir nuo motinos, ir nuo karvės pieno. Manoma, kad kartais jų atsiranda, davus apelsinų sulčių.

Mes nežinome pagrindinės kolikų ar reguliaraus atkaklaus verkimo priežasties. Galimas daiktas, kad tai sukelia periodiškas kūdikio netobulos nervų sistemos įtempimas. Kai kurie iš tokių vaikų beveik visą laiką būna labai. Kadangi kūdikis paprastai verkia vakarais, viena iš priežasčių gali būti nuovargis. Daugelis naujagimių iki 3 mėnesių prieš miegą būna labai dirglūs. Jie negali užmigti, nors truputį nepaspiegę.

Kolikų gydymas. Svarbiausia, tėvai turi suprasti, kad dujos — įprastas naujagimiams reiškinys, kad jos kūdikiui nepadaro žalos (atvirkščiai, gerai priaugantiems svorio vaikams dažniau pilvuką pučia dujos) ir kad iki 3 mėnesių ar anksčiau tai praeis be niekur nieko. Jeigu tėvai pajėgs ramiai klausytis kūdikio riksmo, tai pusė problemos jau išspręsta.

Labai dirgliems vaikams reikia ramaus gyvenimo būdo, tylaus kambario, švelnios ir santūrios priežiūros, patartina su jais negarsiai kalbėti, nesirodyti prie jų pašaliniams. Nežaiskite su tokiu kūdikiu triukšmingai, nekutenkite jo, nevaikščiokite su juo triukšmingose vietose. Kūdikiui, kuriam užeina kolikos, taip pat reikia glamonių, šypsenos, tėvų draugijos, kaip ir kitiems vaikams, bet su juo reikia ypač atsargiai elgtis. Motina tokį kūdikį turi dažniau rodyti gydytojui, kuris gali paskirti raminančių vaistų. Tinkami vaistai nepakenks kūdikiui ir nepripratins prie raminančių priemonių, net jeigu jos bus vartojamos kelis mėnesius.

Jeigu nėra galimybės pasitarti su gydytoju, pamėginkite namų priemonę — čiulptuką. Pasirodo, jis labai padeda nurimti, tačiau kai kurie tėvai bei gydytojai nepataria duoti čiulptuką.

Kolikos susilpnėja, paguldžius kūdikį ant pilvo. Dar labiau jam palengvės, jei pasiguldysite jį pilvuku ant kelių ar šildytuvo ir glostysite jo nugarą. Šildytuvo temperatūra tikrinama vidine riešo puse. Jis neturi deginti jūsų odos. Prieš dėdamos ant kūdikio, apvyniokite šildytuvą vystyklu ar rankšluosčiu.

Didelius dujų sukeltus skausmus palengvina šilto vandens klizma. Ji darytina ne reguliariai, o tik ypač sunkiais atvejais ir pagal gydytojo paskyrimą.

Ar galima kūdikį nešioti ant rankų, supti, jeigu jis verkia iš skausmo nuo dujų? Net jeigu tai jį nuramins, ar neišlepins? Mūsų laikais jau taip nebijoma išlepinti kūdikio, kaip anksčiau. Jeigu blogai besijaučiantį kūdikį nuraminsite, jis nereikalaus raminti, kai jausis gerai. Jeigu kūdikį ramina supimas arba nešiojimas ant rankų — padėkite jam.

Bet jeigu ant rankų jis vis tiek verkia, tai geriau jo nenešioti, kad nepriprastų.

Ypač nervingus vaikus turi kruopščiai stebėti gydytojas. Daugumas jų greitai pasitaiso, bet pirmieji 2—3 mėnesiai — labai sunkus laikas ir jiems, ir tėvams.

Tėvams sunku su neramiu, labai dirgliu, varginamu kolikų ar irzliu kūdikiu. Dažnai, norėdamas nuraminti, imi kūdikį ant rankų. Iš pradžių jis kelioms minutėms nutyla, o paskui pradeda labai verkti. Be to, jis muša rankomis ir spardosi. Priešinasi raminamas ir netgi atrodo, kad pyksta ant jūsų. Iš tikrųjų jums be galo skaudu ir apmaudu. Gaila kūdikio (bent iš pradžių). Jaučiatės bejėgė. Tačiau kas minutę kūdikis širsta vis labiau, ir jūs taip pat nesitveriate pykčiu. Jums pasidaro gėda, kad pykstate ant tokio mažylio. Stengiatės nuslopinti pyktį, o tai dar labiau įtempia kūdikio nervų sistemą.

Nieko nuostabaus, kad, esant tokiai situacijai, pykstate, ir nėra reikalo to gėdytis. Prisipažinkite, jog supykote ir pasistenkite viską nuleisti juokais; tada jums bus lengviau tuo laikotarpiu. Be to, atsiminkite, kad kūdikis visai ant jūsų nepyksta, nors ir piktai verkia. Jis dar nežino, kad jūs asmenybė ir kad jis taip pat asmenybė.

Nors jums nesiseka, nes kūdikis nuolat ir ilgai verkia, nepaisant gydytojo ir jūsų pastangų, pagalvokite ir apie save. Gal jūs esate ramaus būdo, mokate susivaldyti ir nesijaudinti, nes žinote, kad kūdikis neserga ir jūs viską padarėte, kas galima. Tačiau daugelis motinų tiesiog kraustosi iš proto ir visiškai nustėrsta, išgirdusios kūdikį verkiant, ypač pirmagimį. Trūks plyš išeikite iš namų nuo kūdikio nors keletui valandų bent 2 kartus per savaitę (ar net dažniau, jeigu tik galima).

Jums, aišku, nepatogu kieno nors prašyti pabūti prie kūdikio. Galvojate: „Kodėl turiu jį primesti kitiems? Be to, vis tiek nebūsiu rami". Nežiūrėkite į tokį mažą poilsį kaip į malonumą. Ir jums, ir kūdikiui, ir jūsų vyrui svarbu, kad nepervargtumėte ir nesusirgtumėte depresija. Jeigu nieko nerandate į savo vietą, tegul jūsų vyras pasėdi su kūdikiu 2—3 kartus per savaitę, kol jūs nueisite į svečius ar į kiną. Jūsų vyras taip pat turi praleisti per savaitę vieną ar du vakarus ne namuose. Kūdikiui nereikia, kad abu tėvai stovėtų šalia jo ir sielvartautų. Pasikvieskite pas save į svečius draugų. Atsiminkite, visa, kas jums padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą, kas slopina nerimą dėl kūdikio, galiausiai padeda ir kūdikiui, ir visai šeimai.