Kūdikis prabunda naktį

Kūdikis nubunda kiekvieną naktį. Toks vaikas noriai gula į lovą ir iš karto užmiega, bet vidurnaktį reguliariai nubunda. Kartais šis įprotis atsiranda, kūdikiui labai persišaldžius arba susirgus ausu uždegimu, kai jį iš tikrųjų prižadina skausmas. Bet ir kūdikiui pasveikus tėvai šoka iš lovos ir naktį bėga prie kūdikio, kai tik jis pradeda kniurkti. Kartais įprotis nubusti naktį atsiranda skausmingo dantų dygimo laikotarpiu. Visi maži vaikai, kaip ir suaugusieji, prabunda kelis kartus per naktį, kai verčiasi ant kito šono. Jeigu prie prabudusio kūdikio prieisite ir imsite jį ant rankų, jis įpras visiškai išsibudinti, kad naktį galėtų truputį pažaisti.

Jeigu tėvai nekovos su šiuo žalingu įpročiu, tai kūdikis įpras nubusti jau ne vieną, o kelis kartus per naktį ir nemiegos vis ilgiau ir ilgiau. Jis reikalaus, kad ne tik būtumėte šalia, bet ir nešiotumėte jį ant rankų ir visokiais būdais priešinsis, kai tik mėginsite paguldyti jį atgal į lovą. Girdėjau, jog kai kuriems tėvams tokiu atveju tekdavo nešioti kūdikį po 3—4 valandas kiekvieną naktį. Tai išdirgina ir nuvargina ne tik kūdikį, bet ir tėvus.

Daugumą vaikų galima labai paprastai atpratinti nuo šio įpročio. Vaikas turi žinoti, jog rėkimu vidury nakties jis nieko nelaimės. Tegul jis verkia,— neikite prie jo nė artyn. Pirmą naktį jis gali verkti 20—30 minučių (jums šis laikas atrodys amžinybė), kitą naktį jis paverks 10 minučių, o trečią, galbūt, visiškai nenubus.

Čia noriu truputį paaiškinti. Kūdikis, nubudęs naktį, neturi matyti tėvų. Kad ir kaip tėvai beapsimetinėtų miegą, kūdikis, juos matydamas, verks vis stipriau ir dar labiau pyks; taip gali tęstis be galo. Labai svarbu, kad kūdikis miegotų kitame kambaryje nors keletą dienų, kol atpras nuo savo įpročio. Jeigu tai visiškai neįmanoma, atskirkite jo lovą širma arba užuolaida.