Piršto čiulpimas

Piršto čiulpimas — nelengva problema. Šiuo klausimu yra keletas prieštaringų nuomonių. Aš trumpai papasakosiu, kas žinoma apie šią problemą ir kaip jos išvengti. Anksčiau buvo manoma, kad piršto čiulpimas — tiesiog blogas įprotis. Kai vaikas pradėdavo čiulpti pirštą, motina stengdavosi jį nuo to atpratinti, kol čiulpimas dar „netapo įpročiu". Dabar jau žinome, kad šio įpročio prigimtis visai kita, bent jau iš pradžių. Pagrindinė piršto čiulpimo priežastis — nepatenkintas čiulpimo instinktas. Daktaras Davidas Levis nurodo, kad vaikai, maitinami kas trys valandos, pirštą čiulpia rečiau už tuos, kurie maitinami kas 4 valandos. Vaikai, kurie suspėja ištraukti jiems reikalingą pieno kiekį per 10 min. (jei čiulptukas senas ir minkštas), greičiau pradeda čiulpti pirštą, negu tie, kuriems tenka žįsti 20 min. Daktaras Levis maitino mažus šunyčius per pipetę, taigi, jie neturėjo galimybės čiulpti. Šunyčiai elgėsi taip pat, kaip vaikai, kuriems nebuvo sąlygų patenkinti čiulpimo instinkto: jie taip intensyviai čiulpė savo" ir broliukų bei sesyčių letenas, kad jos net nupliko.

Jei jūsų vaikas pradeda čiulpti pirštą arba ranką, verčiau neskubėkite uždrausti, o leiskite jam ilgiau čiulpti krūtį, buteliuko žinduką ar čiulptuką. Tikrinkite, per kiek laiko vaikas suvalgo savo porciją.

Stenkitės atpratinti vaiką, kai jis dar tik pradeda čiulpti pirštą. Bus vėlu, kai čiulpimas taps įpročiu. Mat, daugelis naujagiminių pirmaisiais mėnesiais sunkiai valdo savo kūno dalis. Žiūrėkite, su kokiu vargu kūdikis pakelia rankutę ir ieško jos burnytės. Atsitiktinai pataikęs kumštelį į burną, godžiai jį čiulpia, kol pajėgia jį išlaikyti burnoje. Šios pastangos — tai požymis, kad vaiko poreikis čiulpti nepatenkintas, ir būtina prailginti maitinimo iš krūties ar iš buteliuko laiką.

Ypač vaikas nori čiulpti pirmuosius 3—4 mėnesius. Toliau šis poreikis palaipsniui mažėja. Vieni vaikai, jau sulaukę septynių mėnesių, pasidaro abejingi čiulpimui, o kitiems šis pomėgis išnyksta tik po metų.

Kiekvieno vaiko čiulpimo instinktas yra kitoks. Vieni vaikai niekada nežinda krūties ar negeria ilgiau kaip 15 min. iš buteliuko ir nerodo nė mažiausio noro čiulpti pirštą, o kiti,— kurie kiekvieną kartą maitinant čiulpia po 20 minučių ir ilgiau, dar ilgai čiulpia savo pirštą. Kai kurie vaikai pradeda čiulpti pirštą dar gimdymo namuose ir ilgai neatpranta namie. Man atrodo, kad poreikis čiulpti pirštą yra įgimtas.

Nesijaudinkite, jei vaikas čiulpia pirštą tik keletą minučių prieš pat maitinimą. Taip jis daro todėl, kad yra alkanas. Bet, kai vaikas pradeda čiulpti pirštą tuoj pat po maitinimo arba tarp maitinimų, vertėtų pagalvoti, kaip patenkinti jo čiulpimo poreikį. Paprastai pirštą pradeda čiulpti trečio mėnesio kūdikis.

Beveik visi vaikai (paprastai trijų keturių mėnesių) kramto savo pirštus arba rankas, kai jiems pradeda dygti dantys. Nepainiokite šito su įpročiu čiulpti pirštą. Žinoma, vaikas, įpratęs čiulpti pirštą, kai pradės kaltis dantukai, jį irgi čiulps ir kramtys.

Kai krūtimi maitinamas vaikas čiulpia pirštą. Man atrodo, kad krūtimi maitinami vaikai rečiau čiulpia savo pirštus. Matyt, taip yra todėl, kad motina laiko vaiką prie krūties tiek kiek jis nori. Motina nežino, ar yra dar pieno krūtyje ar jau nėra, ir todėl pasikliauja vaiku. Iščiulpęs visą pieną iš buteliuko, vaikas turi nustoti čiulpęs, nes jam nemalonu traukti orą arba pati mama atima tuščią buteliuką. Jei maitinamas krūtimi vaikas ima čiulpti pirštą, visų pirma reikia pailginti maitinimą iki 30—40 minučių (jei tik turite laiko). Kūdikis didesnę dalį pieno išžinda per 5—6 minutes, paskui jis tik patenkina čiulpimo instinktą, ir po lašelį baigia traukti likusį pieną. Kitais žodžiais tariant, vaikas, žindęs 35 minutes, ištrauks beveik tiek pat pieno, kaip ir žįsdamas 20 min. Leiskite vaikui žįsti tiek, kiek jis nori. Nustebsite, kad vieną kartą jis žįs tik 10, o kitą kartą— 40 minučių. Šitai ir rodo, kaip nuostabiai pieno liaukos prisiderina prie vaiko poreikių.

Jeigu vaikas privalgo, žįsdamas tik vieną krūtį, ir daugiau nenori, neverskite jo ilgiau žįsti. Bet jeigu jis kiekvieną kartą žinda iš abiejų krūtų ir vis dėlto čiulpia pirštus, čia jau kita problema. Sakykime, dešimčiai minučių jam duodama viena krūtis, o paskui — kita. Kūdikis iš pirmosios krūties gali išžįsti daug pieno ir, jausdamas, kad jo skrandis nemaloniai perpildytas, antrąją krūtį meta po penkių minučių, nors jo poreikis čiulpti dar nepatenkintas; tada jis pradeda čiulpti pirštą. Galima dviem būdais priversti kūdikį ilgiau žįsti krūtį. Pabandykite laikyti jį prie pirmos krūties tiek, kiek jis nori. Kad ir neužteks jam pieno iš pirmos krūties, vis tiek laikykite jį ilgiau prie pirmosios, o tik paskui duokite antrąją. Tegul žinda pirmąją krūtj apie 20 minučių (jeigu nori), o paskui duokite jam antrąją, kurią jis irgi tegul žinda tol, kol nori.

Kai dirbtinai maitinamas kūdikis čiulpia pirštą. Paprastai jis taip pradeda daryti tada, kai išgeria savo įprastinę pieno porciją ne per 20 minučių, kaip anksčiau, o per 10. Mat, vaikas auga ir stiprėja, o čiulptukai susidėvi ir pasidaro minkšti. Nupirkusios naują čiulptuką, nedidinkite skylutės, nors pro ją ir pamažu bėga pienas,— vaikas ilgiau čiulps jam skirtą pieno porciją. Bet jei skylutė yra labai maža, kūdikis pavargs ir visiškai nenorės čiulpti. Čiulptuko skylutė turi būti tokio dydžio, kad kūdikis savo porciją iščiulptų per 20 minučių, bent pirmuosius šešis mėnesius. (Čia turima galvoje tik faktiškas čiulpimo laikas, vaiko poilsio laikas neįskaičiuojamas.)

Jeigu jūsų vaikas yra toks stiprus, kad iščiulpia savo pieno porciją per 10—12 minučių, net užmovus naują čiulptuką, pirkite „aklinus" čiulptukus, t. y. be skylučių, ir patys įkaitinta adata juos pradurkite. Paimkite ploną adatą ir staigiai pradurkite čiulptuką. Tada patikrinkite, kaip per skylutę bėga pienas.

Jeigu vaikas čiulpia pirštą, neskubėkite mažinti maitinimų skaičiaus. Vaiko čiulpimo instinktui patenkinti svarbu ne tik maitinimų dažnumas, bet ir jų trukmė. Jeigu pradėjote vaiką ilgiau maitinti, o jis vis tiek čiulpia pirštą, aš nerekomenduočiau sumažinti maitinimų skaičiaus. Pavyzdžiui, trijų mėnesių vakariniam maitinimui nepabundantį, bet dažnai čiulpiantį pirštą kūdikį tikslingiau būtų žadinti 22 val., žinoma, jeigu jis tuo laiku prižadintas valgo. Po mėnesio ar dviejų jūs galėsite šiuo laiku jo nemaitinti. Tas pat ir pradėjus maitinti tris kartus per dieną.

Ar piršto čiulpimas atsiliepia dantų augimui. Tai jums, be abejo, labai rūpi. Iš tikrųjų, čiulpiančių pirštus vaikų priekiniai viršutiniai dantukai dažnai išsikiša į priekį, o priekiniai apatiniai auga truputėlį į vidų. Kuo ilgiau vaikas čiulpia pirštą, tuo labiau dislokuojasi dantukai. Dantų dislokacija labai priklauso nuo to, kurioje burnos vietoje yra čiulpiamas pirštas. Tačiau dantų gydytojai tvirtina, kad piršto čiulpimas visai neatsiliepia vaiko nuolatiniams dantims, kurie pradeda dygti apie šeštuosius metus. Kitaip sakant, jeigu vaikas liaujasi čiulpęs pirštą iki 6 metų (o taip beveik visada būna), tai jo nuolatiniai dantys tikriausiai augs normaliai.

Tačiau nesvarbu, ar piršto čiulpimas atsiliepia dantų augimui, ar ne, jūs vis tiek norite atpratinti vaiką nuo šio įpročio kuo greičiau. Jei laikysitės aukščiau minėtų patarimų, greičiau atpratinsite vaiką nuo piršto čiulpimo.

Kodėl nereikia naudoti apsauginių priemonių. Kodėl nerekomenduojama pririšti vaiko rankutes arba uždėti ant alkūnių įtvarus ar aliumininius antrankius, kad jis negalėtų čiulpti piršto? Pirma, tai vaikui kančia. Antra, paprastai apsauginės priemonės neišgydo vaiko, kuris smarkiai čiulpia pirštą. Visi mes girdėjome apie vargšes motinas, kurios maudavo vaikui ant rankučių metalinius antrankius bei įtvarus ir tepdavo rankas nemalonaus skonio tepalais. Ir taip ne kelias dienas, o keletą mėnesių. Bet vos tik jos nustodavo tai dariusios, vaiko pirštas tuojau pat atsirasdavo burnoje. Tiesa, kai kuriems vaikams šios priemonės padėdavo, bet, pasirodo, kad jie nelabai ir čiulpė pirštą (labai daug vaikų tik kartkartėmis čiulpia pirštą ir nustoja, net nesiimant jokių priemonių). Bet aš manau, kad apsauginės priemonės „užsispyrusį čiulpiką" padaro dar atkaklesnį ir dėl to dabar jis čiulps pirštą dar ilgiau, negu tai būtų daręs niekieno nedraudžiamas.