Padavimai

Didysis kunigaikštis Gediminas išjojo už keturių mylių nuo Trakų medžioti. Ir rado prie Vilnios upės gražų kalną, ant kurio sutiko didžiulį žvėrį — taurą. Ir nukovė jį ant to kalno, kurį dabar Tauro kalnu vadina, Buvo labai vėlu į Trakus joti, ir sustojo Šventaragio slėnyje,...

Baltijos jūros gelmėse, gintaro pily, gyveno dievaitė Jūratė. Kartą ją iš miego pažadino skambi daina. Atmerkusi akis, ji išvydo dainuojantį jauną stuomeningą žvejį Kastytį. Jo mestas tinklas buvo užkliudęs rūmų bokštą. Jūratė pakvietė drąsų žvejį gintarinėn pilin....

Keliauninkai, atvykę iš užjūrio, plaukė Nemunu aukštyn. Priplaukę Dubysos žiotis, sužinojo, kur buvo tos upės pradžia. Iš džiaugsmo, kad surado kelią prie tos šventos vietos, dainavo: „Čia radom!" Dėl tos priežasties atsirado Seredžiaus pavadinimas.

Nuplaukę Dubysos upe mylią,...

Jau labai labai seniai vienas velnias keliavo į Kauną, į vestuves. Jis paėmė labai didelį maišą, pilną akmenų, ir norėjo su tais ties Kaunu Nemuną užpilti, manydamas tokiu darbu visiems vestuvininkams didelę garbę parodysiąs. Bet dar šaunų galą pirm Įsručio maišas praplyšo, ir...

Ten, kur valdė Kernius, žmonės, kurie tuo metu gyveno kitoj pusėj Vilijos, grojo su ąžuoliniais ragais. Kernius tą krantą savo lotyniška kalba vadino litus, o ragus, kuriuos pūtė — tuba. Tuos žmones, sudėjęs krantą ir ragą, savo kalba lotyniškai pavadino litusba. Paprasti žmonės...

Kur dabartinis Vištytis, tenai nebuvo to didžiulio ežero, bet tekėjo tik mažytis mažytukas upelis. Prie to upelio atėjo jauna mergaitė velėt skalbinių. Ir, tenai jai beskalbiant, pradėjo niauktis dangus, ėmė kilt dideli debesys. Ji labai skubėjo ir jau ruošėsi grįžt namo, kad...

Toje vietoje, kur dabar Dusia, buvo didelis dvaras. Ponas buvo labai piktas, kankino žmones. Tą poną rado po nakties uždusintą. Kai poną laidojo, nuskendo visas dvaras, pasidarė ežeras. Jį vadina Dusia, nes poną uždusino.

*

Kur dabar Dusios ežeras, buvo seniau tik mažas upeliukas....

Seniai seniai gyveno du milžinai: vienas Paketurių kaime, kitas — Aukštupėnų kaime. Juos abu skyrė Lėvens upė ir slėnis. Jiedu mėgo pypkiuodami pasikalbėti. Jų pypkės buvo ilgos ir susisiekdavo toj vietoj, kur dabar yra piliakalnis. Kada abu milžinai baigdavo pypkiuoti, tada jie...

Slinko toks didelis debesis ūždamas. O viena moteriškė sako: — Platus ežeras ateina! Debesis ir nusileido, ir pasidarė ežeras. O toj vietoj seniau buvo miestas.

*

Buvusi vasara. Žmonės šienavo pievas. Bešienaujant atbėgo vokietukas ir sako: — Skubėkit Smilingytę šienaut! Greit...

Vieną kartą didysis kunigaikštis Gediminas išjojo iš savo sostinės, iš Kernavės, į medžioklę. Nujojęs penkias mylias, kitoj pusėj Vilijos upės rado girioje gražų kalną, ąžuolynų ir lygumų apsuptą. Ir labai jam patiko, ir jis ten apsigyveno, ir įkūrė miestą, kurį pavadino...

Pasakoja seni žmonės, kad seniau, kai statydavo kokį namą ir norėdavo, kad jis ilgiau išsilaikytų nesugriuvęs, į to namo sieną įmūrydavo gyvą žmogų.

Kai statė Biržų pilį, tai į jos vieną kertę įmūrijo tik išėjusius iš bažnyčios jaunavedžius. Sako, matėsi jaunosios...

Ant to kalnelio yra du labai dideli akmenys. Pasakoja, kad tie akmenys vienas prie kito ėjo. Žmonės įdėjo jiems vardus: vienam — Jonas, antram — Petras. Tuomet akmenys sustojo ėję. Dar ir dabar žymu, kur tų akmenų eita: per mišką išrausti beveik metro gilumo grioviai.

Nepaprastus ir neįtikimus daiktus pasakoja apie Vilniaus požemius, neva nuo seniausių laikų esančius, anot vienų, po rotuše, o kitų — po Subačiaus bokšto kalnu. Tame požemyje burtininkai, raganos ir velniai rinkdavęsi šeštadieniais. Nuo to ir bokštas vadinasi Subačiaus bokštu. Sakoma,...

Kur dabar Čičinsko kalnas, seniau buvo bala Vešeta. Ta bala prigulėjo dideliam ponui Čičinskui. Jis buvo labai nedoras, savo žmones labai kankindavo. Jis užsigeidė pasistatyti rūmus toj baloj ir liepė savo baudžiauninkams sunešti po rieškutes žemių kalną. Žmonės sunešė didelį...

Didysis Lietuvos kunigaikštis sumanė pasistatydinti tokią tvirtapilę, kad jokie priešininkai negalėtų jos paimti. Sumanyta — padaryta: toks buvo kunigaikštis. Išsirinko labai gražius Panerių kalnus ir ant aukščiausiojo ėmė vežti didžiausias tašytas uolas ir degtas plytas. Vargo buvo...

Ten, kur šiandien Šventosios ir Anykštos trikampyje įsikūręs Anykščių miestelis, pačioje aukštojoje vietoje, ant Kalitos kalno, kadaise buvo didelis bajoro Nykščio dvaras, o netoliese kalnuose — jo saugoma pilis Voruta. Nors pilis buvo paslėpta kalnuose, ją dažnai užpuldinėdavo...

Toje vietoje, kur dabar Paršežeris, buvo plačios pievos. Vieną sykį žmonės, važiuodami į jomarką, mato, kad tas pievas paršas knisa ir knisa. Nusistebėję, nusijuokę žmonės, iš kur jis galėjo ten atsirasti ir knisti. O paršas knisa vieną dieną, knisa kitą ir trečią. Po trijų...

Kunigaikštis Palemonas turėjo tris sūnus. Vyriausiasis — Borkas, antrasis — Kūnas, o trečiasis — Spera. Vyriausiasis sūnus, Borkas, įkūrė miestą prie Jūros upės. Ir, pridėję to kunigaikščio vardą prie Jūros upės vardo,— Jūra ir Borkas — tą pilį pavadino Jurbarku. Vidurinysis...

Ties Tyrelių sodžium buvo didelis ežeras. Vieną kartą ant Tyrelių užėjo juodas debesis ir kabėjo, užgulęs laukus, visas tris dienas. Žmonės, prieidami artyn, matė debesyje žuvis plaukiančias tarytum ežere.

Tuo metu toliau nuo tos vietos, prie mažo tvenkinėlio, viena moteriškė...

Liaudis pasakoja, kad nuo Šatrijos viršūnės atsiskleidžiąs toks platus regimasis plotas, jog dvylika bažnyčių (poetiškas lietuvių posakis, atitinkąs rusų sorok sorokov cerkvei) esą galima pamatyti. Aš betgi, kad ir turėdamas gerą žiūroną, mačiau vos keletą ir tai tik...

Vieną subatos vakarą, vakarojant merginai, atėjo pas ją koks gražus ponaitis ir sako:

— Ženykimės!

Mergina suprato, kad tas ponaitis yra velnias, ir ėmė jam uždavinėti darbus. Pirmiausia sako:

— Nupink raištes iš miežpelių! Tuoj velnias atnešė nupintas iš miežpelių raištes. Ir...

Sako, kad piliakalnį švedai kepurėmis supylė. Kad viršūnė būtų stipresnė, švedai pirma akmenimis išgrindė, o paskui žemėmis užpylė.

Kartą viena mergaitė vaikščiojo ant piliakalnio ir rado siūlą. Ji už to siūlo patraukė — išgirdo varpus gaudžiant. Suprato, kad apačioje yra...

Milžinai, pasak liaudies pasakojimų, buvę tai nepaprasto ūgio žmonės, jie gyvenę seniai, labai seniai, dar tada, kai Lietuvoje nebuvę nė vieno miesto, kada visi gyvenę giriose, ir tik vos kur ne kur tebuvę matyti pradedančių kurtis kaimelių ir pastovių sodybų. Milžinai, kurių...

Seniai, labai seniai, kada Lietuvos ir Žemaičių vėliavos su vyčiu ir meška plevėsavo viršum skaidrių Baltijos vandenų, žydrose jos gelmėse stovėjo puikių puikiausi jūros valdovės Jūratės rūmai. Jų sienos buvo gryno balto gintaro, slenksčiai aukso, stogas žuvų žvynų, o...

Seneliai pasakojo, kad labai seniai vietoj to ežero buvęs kalnas, ant kurio stovėjusi bažnyčia. Vieną kartą į tą bažnyčią ėjo moteris. Beeidama į kalną, ji labai pavargo ir pasakė: — Kad tu skradžiai prasmegtum! Kai tik ji taip pasakė, bažnyčia ir kalnas prasmego, atsirado...

Už pusmylio nuo kelio, einančio iš Telšių į Alsėdžius, keleivio akis patraukia aukštas kalnas, žmogaus rankos supiltas, kaip tai rodo apvalainas kūginis pavidalas ir žemės rūšių vienodumas visuose jo sudėties sluoksniuose. Tų apylinkių liaudis šį piltinį kalną vadina Džiugo...

Tauralaukyje yra Velnio akmuo. Netoli nuo tos vietos seniau gyveno dvarponis. Jis labai mėgo kortomis lošti. Vieną kartą jis lošė kortomis su savo kumečiu, ir tas kumetis pralaimėjo. Jis labai supyko ir sako tam ponui: — Eik po velnių su savo kortomis! Joninių naktį dvarininkas nuėjo...

Buvo trys broliai, dideli ir galingi karaliai. Vienas jų apsigyveno Liškiavoj, antras — Merkinėj, trečias — Punioj. Visi jie buvo stabmeldžiai; ir visi žmonės dar čia buvo tada stabmeldžiai.

Vyriausias jų visų buvo tasai, kuris Liškiavoje buvo apsigyvenęs. Jisai vedė raganę, vardu...

Viena pamaldi bobelė iš Daškonių kaimo kiekvieną rytą eidavusi į Daugų bažnyčią. Vieną rytą ta bobelė ėmusi ir kiek pamigusi. Išbėgusi tekina, bet dar prie kaimo išgirdusi bažnyčios varpus skambant.

— Dievuliau, pavėlavau! — pagalvojo bobelė. Ir sako: — Kad koks velnias mane...

Vieną kartą velnias matavo Dirdų ir Čičirio ežerus — kuris jų didesnis. Velnias išmatavo ir pamatė, kad Čičirio ežere yra daugiau vandens. Tada jis pasėmė kaušą vandens iš Čičirio ežero ir nešė į Dirdų ežerą. Benešant vandenį, užgiedojo gaidys, išpuolė iš rankų...

Ant Luokės kalno arė Pašakarnis iš Kirklių kaimo. Vidurdienį paleido arklį ir atsigulęs užmigo. Sapne jam pasirodė graži mergelė kaip karalaitė ir sako:

— Ar sutiksi mane pasveikint?

— Kodėl ne? Karalaitė:

— Tik ne dabar, o nakties dvyliktą.

Naktį jis nujojo ir atsigulė po tuo...

Yra įvairių pasakų apie Raigardo miestą, bet kas gali šiandien žinoti, kur tiesa. Yra tokių padavimų — ir jais seni mūsų krašto žmonės giliai tikėjo, kad tasai Raigardo miestas nugrimzdo ne staiga, bet iš lėto, ne dėl kažkokių jo gyventojų kalčių, bet per neapsižiūrėjimą...

Vienas Romos kunigaikštis, vardu Palemonas, imperatoriaus Nerono giminaitis, iškeliavo su pačia ir su vaikais, ir su pavaldiniais, ir su savo turtais. Su tuo kunigaikščiu buvo penki šimtai šlėktų, taip pat su pačiomis ir su vaikais, ir su didele jėga. Jie pasiėmė vieną astronomą, kuris...

Mindaugas nusiuntė pas popiežių pasiuntinius ir apsikrikštyjo. Bet jo krikštas buvo veidmainingas. Slapta jis aukojo savo dievams - pirmajam Nenadievui ir Teliaveliui, ir Deveriksui, zuikių dievui, ir Mendeinui. Kuomet jis išjodavo ir bėgdavo per lauką zuikis, nekeldavo kojos į giraites...

Domantų kaimo vyrai, girdėdami, kad tame kalne yra senovės bažnyčia, sumanė vidurdienį tą kalną pakasinėti. Pradėjo kasti. Staiga vienas iš jų atsigręžęs pamatė, kad beveik visas Domantų kaimas ugnyje ir dūmuose paskendęs. Visi persigando, galvotrūkčiais bėgo namo. Kai jie...

Kur prie Anykščių yra Marčiupys, tenai yra nuėjusios skradžiai žemę vestuvės.

Tėvai turėjo vieną sūnų. Sūnus mylėjo merginą, o tėvai neleido jam vesti. Tada jis, iš tėvų ištrūkęs, slapta nuvažiavo ir vedė. Kai jaunieji važiavo pro tą vietą, kur yra Marčiupys, tėvai...

Dargužių ir Karklės kaime dar ir šiandien galima rast visokių akmenų, išmėtytų viena eile. Sako, kad tie akmenys ne paprastai atsiradę. Seniai, jau labai seniai biesiokas kiekvieną dieną ėjęs per Žemaitiją į Karklę žmonių gundyti. Kelias buvo labai prastas, ir jis, tankiai...

Vieną kartą vaikai ganė gyvulius prie Ginučių piliakalnio. Bedūkdami jie įmetė į urvą vieno vaiko kepurę. Vaikas bijo eit namo, kad tėvas už kepurę nebartų. Sumanė, kad reikia lįsti į urvą. Piemenys turėjo virvę, įleido vaiką į urvą. Kai nusileido žemyn, vaikas priėjo...

Didysis kunigaikštis Šventaragis išsirinko sau labai gražią vietą girioje prie Vilijos upės, kur Vilnios upė įteka į Viliją, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įkurta deginimo vieta, kur jį numirusį sudegintų. Ir įsakė sūnui, kad po jo mirties toje vietoje,...

Labai seniai tai buvo, kai Kuršių pamaryje gyveno du milžinai. Sykį abu kapojo medžius — vienas ant Ventės rago, o antrasis — ant Liekų rago. Ventininkui išslydo kirvis iš rankos ir nulėkė toli į vandenį. Nežinodamas ką daryti, jis, abi rankas prie burnos prisidėjęs, šaukė savo...