Akmuo lempinių miške

Kalbėjo, kad buvo dvi sesutės pas tėvus. Atvažiavo svotai, bet ne pas vyresnę, o pas jaunesnę seserį. Vyresnė sesuo labai nenorėjo pas tėvus pasilikti, o jaunesnę išleisti. Kai jaunesnioji sėdo į vežimą, vyresnė pasakė: — Kad tu, sesute, sėstai akmeniu! Ir virto tas vežimas dideliu akmeniu. Ir buvo matyti tame akmenyje žmonės; kaip sėdėjo ant vežimo, taip ir suakmenėjo.

*

Buvo toks žmogus, iš Skraičionių Butrimas, kuris skaldė akmenis. Sumanė jis sudaužyt tą akmenį. Privežė malkų sausų, pakūrė ugnį.. Kai akmuo įkaito, liejo vandeniu. Akmuo ėmė trūkinėti į gabalus. Suskaldė taip akmenį iki žemės. Dar norėjo ir giliau pasiekti, nes akmuo giliai į žemę sulindęs. Žmogus buvo pailsęs, atsigulė pas akmenį ir užmigo. Jam prisisapnavo tos vestuvės, kurios akmenimi pavirto, sako:

— Daugiau neliesk! Tik ligi žemės! Tai jis daugiau ir nebeskaldė, pabijojo..