Baltijos jūros valdovė

Seniai, labai seniai, kada Lietuvos ir Žemaičių vėliavos su vyčiu ir meška plevėsavo viršum skaidrių Baltijos vandenų, žydrose jos gelmėse stovėjo puikių puikiausi jūros valdovės Jūratės rūmai. Jų sienos buvo gryno balto gintaro, slenksčiai aukso, stogas žuvų žvynų, o langai tyriausiųjų deimantų.

Vieną kartą išsiuntinėjo valdovė visus lydžius su laiškais įžymiausioms jūros nimfoms, kviesdama jas pas save į puotą ir bendrą pasitarimą. Atėjo skirtoji diena, ir kviestosios dievaitės susirinko; tada valdovė su savo palydos pulku pasirodė salėj, meilingai nusilenkdama, pasveikino viešnias ir, sėdusi į gintarinį sostą, šitaip susirinkusioms prašneko: „Mielosios mano draugės ir bičiulės! Žinote gerai, jog visa valdantysis mano tėvas Praamžimas, dangaus, žemės ir jūros viešpats, man atidavė globoti ir valdyti šiuos vandenis ir visus jų gyventojus; pačios esate mačiusios mano švelnų ir laimingą viešpatavimą. Nei joks mažiausias kirminėlis, nei jokia smulkiausia žuvelytė neturėjo priežasties skųstis ir dejuoti, visi gyveno santaikoj ir santarvėj; niekas į kito gyvybę kėsintis nedrįso. Ogi dabar vienas niekingas žvejys Kastytis iš mano viešpatystės pakrančių, kur Šventoji upė mano karalystei donį neša, vienas niekingas mirtingasis drįsta ardyti visuotinę rimtį, nekaltas mano valdines imti į tinklus ir smerkti mirti — kada aš, aš pati, savo pačios stalui nė vienos žuvelytės nedrįstu pasigauti; plekšnių dargi, kurias taip mėgstu, po vieną pusikę nuvalgau, o antrąją atgal į jūrą paleidžiu. Tokios drąsybės negalima palikti nenubaudus: štai paruoštos eldijos laukia mūsų, plaukim, mielos draugės, į Šventosios pakrantę, nes kaip tik apie šį laiką žvejys papratęs užmesti tinklus. Savo šokiais ir žavesiais įsiviliokim jį į šaltą jūros glėbį, įvykdykim savo kerštą, pasmaukim jį savo glamonėmis ir jo gražias akis, kuriomis nūn žavi visas Žemaičių mergas, šlapiu žvyru užpilkim."

Taip tarė, ir tuoj atsirado šimtas gintarinių eldijų, perlais išdabintų, ir, žavingoms dainoms skambant, valdovė su visu nimfų pulku išplaukė vykdyti savo nuožmaus darbo.

Diena giedra, saulė skaisčiai šviečia, jūra rami, plyna kaip vienas dideliausias stiklas: nė mažiausias vėjelis neglosto jos paviršiaus, vien tik eldijos greitai čiuožia, palikdamos už savęs ruožą, tarsi raukšlytes buvusios gražios moteriškės veide, kuriame laikas, tas didžiausias grožio ir žavesių priešas, paliko išbraižęs savo vėžes. Jau žemė arti, aidu atsimuša deivių daina į pakrančių miškus, o kiekvienas atbalsis, šimtą kartų atkartotas, gaudžia grėsmingai: vargas tau, žvejeli jaunas! Ir kai jau arti upės žiočių sustojo nežemiškos mergos, išvydo savo priešą, kaip jis, sėdėdamas ant kranto, taisė tinklus. Žvejys buvo jaunas ir gražus, skruostai vos pirmu pūku apsitraukę, veidas dailių dailiausias, pailgas ir baltas, o plaukai juodi ir ilgi. Su ramia dar siela ir ramia širdžia, su dainele lūpose, svajodamas vien apie gausų laimikį, jis dirbo savo darbą. Tik šit išgirdo kažkokius saldžius kerinčius balsus: pakelia akis ir regi šimtą eldijų žėrinčių, šimtą mergų stebuklingo gražumo, o pirma jų visų, su karūna ant galvos, su gintarine viešpatystės lazda rankoje — jūrų valdovę. Ir štai gražiausi balsai suskamba... ir šit apsupa jį stebuklingas jūros nimfų pulkas ir savo dainomis, savo žavesiais į save vilioti ima:

Oi žvejeli mūsų skaistus, Pamesk vargus, šok į laivą: Pas mus visad būsi smagus, Mūsų dainos duod linksmybę.

Duosma tau dovaną dievų, Jei su mumis tu gyvensi: Marės būsi didžium tėvu Ir meilingu mūsų būsi.

Girdi šitai žvejys, žiūri nustebęs ir savo akim netiki, ir ką čia daryti nežino; galiausiai, pasidavęs klastingai vilionei, atsistoja ir nori pulti deivėms į glėbį; tik šit valdovė mostelėja valdžios lazda savo draugėms nurimti ir šitaip jam nustebusiam kalba:

— Palaukš, tu vaikine, tu nutrūktgalvi! Didis tavo nusikaltimas, rūsčios bausmės vertas, tačiau atleisiu ją tau, jei vieną sąlygą išpildysi. Tavo jaunystė ir grožis labai mane patraukė: jei prižadėsi mane mylėti, tai mano glėby rasi laimę. Bet jei paniekinsi valdovės Jūratės meilę, tai tik vieną dainelę uždainuosiu, ir tu būsi prie manęs, ir sulig mano valdžios lazdos prisilietimu žūsi amžinai — rinkis!

Atsiklaupė jaunikaitis, nulenkė galvą ir amžiną meilę prisiekė.

— Dabar tu jau mano, būk vietoj, nesiartink į mus, nes vienas žingsnis — ir nugarmėsi į pražūtį. Aš kas vakaras atplauksiu pas tave: štai ant to kalno, kuris nuo šiol tavo vardu bus vadinamas Kastytis, visada pasimatysiu su tavim.

Tai tarusi, mostelėjo valdovės lazda, suūžė irklai, ir tylomis, be juokų ir dainų, nuplaukė mergos sau. 

Metai jau baigėsi, kaip kiekvieną vakarą Baltijos jūros valdovė atplaukdavo į krantą ir ant kalno matydavosi su meilužiu; tačiau Perkūnas, sužinojęs apie tuos slaptus susitikinėjimus, užsirūstino baisiai, kad deivė išdrįso pamilti mirtingąjį. Ir kai vieną kartą valdovė grįžo į savo rūmus, jis sviedė iš dangaus perkūną, kuris, perskyręs jūrų vilnis, trenkė į valdovės namus, ją pačią užmušė, o gintaro rūmus į gabaliukus sudaužė. O žvejį Praamžimas prikaustė jūros dugne prie uolos ir jam prieš akis padėjo jo meilužės kūną, į kurį turi amžinai žiūrėti ir apraudoti savo nelaimę. Užtat dabartės, kai vėtros įsiūbuoja jūros vilnis, girdėti aimanos iš tolo — tai vargšas žvejys aimanuoja; o vanduo išmeta gabalėlius gintaro — tai Baltijos valdovės rūmų trupiniai!