Daugų ežeras

Viena pamaldi bobelė iš Daškonių kaimo kiekvieną rytą eidavusi į Daugų bažnyčią. Vieną rytą ta bobelė ėmusi ir kiek pamigusi. Išbėgusi tekina, bet dar prie kaimo išgirdusi bažnyčios varpus skambant.

— Dievuliau, pavėlavau! — pagalvojo bobelė. Ir sako: — Kad koks velnias mane lieptu pervestų per ežerą, gal suspėčiau! Į tuos žodžius tik strykt nelabasis prieš ją. Sako: — Atiduok dūšią, pervesiu!

Susitarė. Velnias ėmė nešti akmenis, žvyrą ir pilti taką per ežerą. Takas buvo beveik pabaigtas, bet sugiedojo gaidys. Velnias dingo nebaigęs darbo. Tas takas yra ir po šiai dienai.