Drevernos kalnas

Senovėje vienas milžinas, plačią ir gilią Drevernos upę užpilt besirengdamas ir jau kone pilną prijuostę smilčių prisižėręs, ant kietumos atsidūrė. Apsidairęs į mylios tolume gulinčias kopas, jis atsitiesęs tuoj prišaukė per marias savo prietelį, į jo darbą bežiopsantį, kad jis savo bylę smiltim papurtyt atmestų. Tas milžinas tuoj bylę atmetė, bet, šiam jos pasiimt besilenkiant, prijuostės juostos patruko, smiltys bapterėjo, ir Drevernos kalnelis supiltas buvo.

Sako, buvusi Ventės pilis. Ir buvę du milžinai: vienas, Ventės rage, o kitas — kopose. Anuodu norėjusiu tiltą pasidaryt per marę. Milžinas turėjo prijuostę apsijuosęs. Anas prisipylė smilčių pilną prijuostę ir nešė marę užpilt. Lig Drevernos nunešė — šičia patrūko prijuostės raištis, ir tos smiltys išbiro. Dabar tos smiltys yra Drevernos kapinės.

Milžinas labai piktas buvęs. Jis norėjęs marias užpilti. Jis į prijuostę prisipylė smilčių ir nešė, bet ta prijuostė jam sutrūko. Jis atsisėdo čia, mūsų lauke, lopytis. Jo kojos tokios ilgos buvo, net iki Jokšų pievų siekė. Kitą kartą čia buvo daug vilkų, buvo tokia dumblynė, krūmai. Ir tenai vilkai nuėdė milžino kojų pirštus.