Dusios ežeras

Toje vietoje, kur dabar Dusia, buvo didelis dvaras. Ponas buvo labai piktas, kankino žmones. Tą poną rado po nakties uždusintą. Kai poną laidojo, nuskendo visas dvaras, pasidarė ežeras. Jį vadina Dusia, nes poną uždusino.

*

Kur dabar Dusios ežeras, buvo seniau tik mažas upeliukas. Tenai kartą skalbė mergina baltinius, o senutė sėdėjo ant liepto. Senutė pasakė merginai: — Ko tu taip uždusai kaip dusia?

Kai tik taip pasakė, pradėjo verstis vanduo. Mergina nuskendo. Vanduo vertėsi šešias dienas, pasidarė Dusios ežeras.

*

Kur dabar Dusios ežeras, senovėje buvo didelė pieva. Vieną kartą tenai mergaitė ganė gyvulius. Ji, varinėdama karves, pasakė ant vienos: „Kur eini, Dusia?!" Vos tik ji taip pasakė, pradėjo debesys ūžti, šniokšti. Iš debesų nusileido ežeras, viską paskandindamas. Sako, kad Dusia vėl išeis kada nors.

*

Naktigoniai ganė arklius ir nakvojo toj vietoj, kur dabar Dusia. Tai, sako, buvo pieva — vienoj pusėj miškas ir kitoj pusėj miškas. Naktigoniai pamatė, kad toks gražus kamuolys — baltas, sidabrinis — ribuoja. Kai tas kamuolys nuribavo klonin, pasiliejo ežeras. Naktigoniai susiėmė arklius ir parjojo namo. Rytojaus dieną vėl jie veda arklius į tas pievas. Atveda arklius — ogi nėr jau tų pievų! Tiktai vanduo kaip marios! Jie parjoję sako:

— Jau užėjęs vanduo.

Ir dabar Dusia kas metai pradeda šėlt. Dejuoja. Ir vadina užtai Dusia, kad dejuoja. Kai Dusia susilies su Daugų ežeru, nebedūsaus.

*

Dusia atėjo per Lazdijų upę, per Lazdijų balas. Ir ji vėl išeis, kai jai bus laikas. Prie Lenkijos jos duktė likusi — Galadusio ežeras. Vienais metais Dusia išsikėlė, vanduo aukštai buvo. Jau gal ruošėsi išeiti. Bijojo žmonės, nes nežino, kur ji eis. O ji būtų ėjus per Lazdijus pas savo dukterį.

*

Vaikai meškeriojo Dusios ežere ir ištraukė ant meškerės siūlą. Ėmė už siūlo traukti — vanduo ėmė ūžti, banguoti! Iš vandens pasirodė kryžius, paskui ir bažnyčios bokštas. Vaikai būtų ištraukę bažnyčią. Tik staiga suriko pelėda. Vaikai išsigando, numetė siūlą — vėl viskas prapuolė. Sako, Dusios ežere žmonės dažnai girdi varpus skambant, mato po vandeniu raudonus mūrus...