Girgždūtės kalnas

Ant kalno yra tvenkinys užakęs. Sako, kad buvo tenai bažnyčia. Bažnyčia prasmego, liko tas tvenkinys.

Vienas žmogus norėjo iškasti griovį ir nuleisti vandenį. Naktį jis išgirdo balsą, kad tas vanduo užliesiąs Žemaitiją. Kitam prisisapnavo, kad dugne yra skrynia su turtais. Kasė kalną, vanduo ėmė tekėti, bet sapne vėl tą patį išgirdo kaip ir pirmasis žmogus.

Vieną kartą kažkoks žmogus ieškojo arklio. Ieško ieško, o čia arklys žvengia ant pačios kalno viršūnės! Sušvilpė — arklys vėl atsiliepia. Užlipo žmogus ant kalno, o ant jo vietoj ežero — auksinis krėslas, auksiniai varpai skambina! Tenai ir skrynia su pinigais. Žmogus persižegnojo nusigandęs — viskas pranyko. Sako, kad velnias taip buvo padaręs. 

Vienas vietinis žmogus, surišęs trejas vadeles, norėjo išmatuoti tvenkinio gilumą, bet dugno nepasiekė.

*

Žmonės kalba apie geležinę skrynią su turtais, kuri yra Akležerio dugne. Skrynią saugo didžiulis juodas šuo. Šuo guli ant skrynios, tik sekmadieniais nušoka. Tada skrynia atsidaro. Pabuvus vėl užsidaro, o šuo vėl atsigula. Žmonės norėjo nuleisti Akležerį, griovį kasė. Kai griovį baigė kasti, velniai visą darbą sunaikino, naktį užvertė griovį didžiule uola.