Jurgaičių kalnas

Artojas prie Jurgaičių kalno paleidęs pasiganyti jaučius ir užsnūdęs. Pabudęs žiūri, kad kažkokia moteriškė jo jaučius nuo kalno varanti. Kalne atidarytos durys. Artojas paklausęs moteriškę, ar jis gali įeiti į kalną. Sako: — Eik, bet išeidamas neatsigręžk! Žmogus įėjo: kunigas mišias laiko, žmonių daugybė. Mišios pasibaigė, žmogus ėjo laukan. Išgirdo, kad paskui jį visi eina, atsisuko pažiūrėt — tuoj buldu buldais užgriuvę! Žmogus vos spėjęs savo kailį išnešti.

*

Kitą kartą piemenys, bandą ganydami, susitarė su šniūru leistis į to kalno skylę. Susitarė, kad sujudins šniūrą — tada lai traukia laukan. Įleidę, laukę laukę, kada judins... Niekas nejudina. Ištraukę be galvos.

*

Senų senovėje toj vietoj, kur dabar Jurgaičių piliakalnis, jokio kalno nebuvo. Toje vietoje stovėjusi bažnyčia.

Kartą pakilusi baisi audra, žaibavę, griaudę. Perkūnas trenkęs į tą bažnyčią, viesulas užnešęs ją smėliu. Taip atsirado aukštas kalnas.

*

Jurgaičių arkliaganiai kartą naktį pamatė ant pilies kalno pinigus degant. Tuojau sujudo ir rado katilą auksinių pinigų. Pusbernis truputį pinigų pasisėmė. Rytą jis viską papasakojo šeimininkui. Šeimininkas nuėjo ant kalno, rado katilą, norėjo pinigus paimti, bet katilas tik sužvangėjo ir nugrimzdo į kalną.

*

Pasakoja, kad apie pilies kalną vidurnaktį pasirodo vištų, viščiukų, kačių. Jie bėginėja tol, kol gaidys užgieda. Paskui viskas pranyksta. Tai, sako, velniai klaidžioja, neturėdami sau vietos.