Katežeris

Ežeras, liaudies manymu, yra deivių būstas, ten gyvena vadinamosios ežerų deivės, kurios yra žuvų valdovės ir leidžia jas gaudyti tik savo mylimiesiems asmenims. Kai tiktai neturintis jų malonės žmogus tinklą užmeta, tuojau jos visas žuvis suvaro į dideliausią olą, esančią dugne, ir uždaro. Rusų valstiečiai (taip liaudis teigia) žino paslaptį, kaip atidaryti olą, ir todėl jiems visada geriausiai sekasi žūklė. Yra toks pasakojimas apie ežerėlį, vardu Katežerį, esantį netoli Kražių Žemaičiuose, kad seniau tenai nebūdavę galima pagauti nė vienos žuvies. Tik šit vienas rusas, išsinuomojęs tą ežerėlį, pasinėrė po vandeniu, atrakino olą ir spyną įsikandęs išnešė į viršų. Nuo to laiko Katežery pradėjo būti daug žuvies.

Pasakoja taip pat žmonės, kad deivės, kai supyksta, tai visą ežerą perkelia į kitą vietą. Bet tas nimfas galima permaldauti, jei duosi ežerui tokį vardą, kokiu jos nori, kad jų būstinė vadinama būtų; bet jei nepataikai, tai vanduo pakyla ir pereina į kitą vietą; dažnai atsitinka, kad užlieja kaimus ir miestus. Senų senovėje ir Lūksto ežeras, kai dar vardo neturėjo, o deivės pyko ant Varnių gyventojų, buvo pakilęs išeiti iš krantų ir miestui grasino tvanu. Persigandę gyventojai, susibūrę vidury rinkos, tarėsi, kaip čia praminti tą didelį ežerą: kiekvienas vis kitu vardu šaukė, tik nė vienas vis nepataikė tikrojo. Vanduo ėmė vis labiau ir labiau siausti, vis artyn ir artyn eiti. Visus pagavo siaubas — niekas nežinojo, ko dabar griebtis. Tokioje kritiškoje būklėje atsidūrę, tarsi kokiu stebuklu pamatė tekiną per miestą bėgant jauną vokietuką. Tada visi ėmė rėkti: skęstam, vokietėli, gelbėk mus! Vokietukas, gailesčio suimtas, ant viso miesto riktelėjo: Lūksts! Lūksts! Sulig tų žodžių ištarimu ežeras ūždamas atslūgo į savo guolį.