Milžinai

Milžinai, pasak liaudies pasakojimų, buvę tai nepaprasto ūgio žmonės, jie gyvenę seniai, labai seniai, dar tada, kai Lietuvoje nebuvę nė vieno miesto, kada visi gyvenę giriose, ir tik vos kur ne kur tebuvę matyti pradedančių kurtis kaimelių ir pastovių sodybų. Milžinai, kurių vardus išlaikė mums liaudies padavimai, žymiausieji yra: Anžulis, Alcis, Vitolfas, Gelonas, Kalnpilys ir kiti. Ūgis jų buvęs toks didelis, jog į savo pirštinės vieną pirštą galėję susidėti dvidešimt žmonių. Milžinai kariavę su daugeliu šiaurės tautų, kurios dažnai plėšdavusios Lietuvą. Sunaikinę priešininkus, jie savo pergalės atminimui pildavę dideliausius kauburius, ir iš to atsiradę pas mus milžinų kalnai. Jie kalnus pildavę šitokiu būdu: pirmiausia užmuštų priešininkų kūnus sukraudavę į vieną krūvą, o paskui nueidavę į Baltijos pajūrį, prisisemdavę pilną batą smėlio ir parnešę ant jų išpildavę. Girnikų kalną Šiaulių apskrityje, arti Kurtuvėnų miestelio, dviem bato sėmimais supylęs milžinas Anžulis, o Šatriją, toje pat apskrityje, trimis sėmimais supylęs Alcis savo pačios Jauterytės atminimui, kuri irgi buvusi dailiausioji ir stipriausioji iš visų Lietuvos bei Žemaičių merginų ir tame kalne buvusi palaidota