Mūšis pas Salantų pilį

Kryžeiviai, norėdami iš Prūsų į Kuršą pereiti, vieną kartą išrinko nepaprastą sau kelią. Nuo Kretingos į Salantus, tuokart Skilandžiais vadinamus, nebuvo kasto kelio. Reikalui atsitikus, žmonės važiavo per girias ir balas, kurių kareiviai su sunkiais vežimais perbristi negalėjo. Nebuvo dar sodos Kūlupėnų nei Aukštkalvių; jų vietoj niūksojo miškai. Bet buvo soda Nasrai, paskiau Nasrėnais praminta. Ta soda didžiai turi būti sena, nes 1112 metų raštuose jau yra minima. Nedrįsdami vokiečiai per minėtas girias traukti, ėjo per šios dienos Žadeikių sodą, Paminijais.

Išsigirdę apie tą priešų kelionę, žemaičiai pastatė vieną stulpą ties Nasrais ant kalno, aprišo su šiaudais ir užmovė ant viršaus dervos statinę. Antrą tokį pastatė šios dienos Kalnaly. Pastatė prie tų sargus ir įsakė priešams pasirodžius uždegti, o patys, Klausiagaliaus vedami, didžiu būriu susirinko ant pilelių.

Sargai, pamatę vokiečius Paminijais traukiančius iš pušyno išlendant, uždegė Nasrų stulpą. Beregint ir antras pradėjo tvatėti. Narsūs žmonės vienas kitam sakė: „Kas bus, kas nebus — žemaitis nepražus! Kibsime ir mušime!"

Nuo Kalnalio iki Skilandžių nebuvo kasto kelio — keleivis turėjo perbristi per upę Salantą, nes tilto taip pat nebuvo. Atėję vokiečiai ant Kalnalio kalno pamatė žemaičius, ant pilies bekuždančius, ir tarėsi veikiai pamušią juos. Nuo kalno nusileidę, kad ir kliudomi, per upę persigavo su visais savo vežimais, kuriuos į eilę sustatė. Vos tai padarė, žemaičiai atitraukė kalne buvusių malūnų skląstus; Salantas tuojau patvino. Nors versmė po pilia esanti kliudė, vokiečiai tačiau artinosi prie pilies. Prasidėjo baisus mūšis. Žemaičiai šaukdami bėgo nuo kalno ir mušė lipančius vokiečius; pagaliau ritino nuo kalno lig laiku suvežtus rąstus, kurie braukė priešus.

Jiems besigrumiant, vienas jaunas žemaitėlis, prūsiškai persidaręs, įkišo į pirmąjį vokiečių vežimą degančią kempinę. Vėjas buvo didis, ugnis, pavėjui eidama, beregint apėmė visus vežimus; arkliai, prie jų pririšti, pradėjo skrajoti. Tai matydami, vokiečiai liovėsi muštis, skubėjo prie arklių ir vežimų. Žemaičiai, ant sprandų sėdėdami, mušė.

Priešai, grįžti norėdami, rado patvinusią upę, turėjo plaukti ar galvą guldyti. Teip daug čia žemaičiai vokiečių išmušė, jogei vos pusė jų teliko. Žemaičiai daug jų pačių ir arklių sugrobė, nemaža išskendo.