Negarbos kalnas

Ant šito kalno buvęs puikus dvaras. Ponai buvo labai ištvirkę, žmones skriaudė, patys tik puotavo. Kartą, kai buvo sunkus laikas, jie puotavo ir šoko. Jiems bepuotaujant ir bešokant, žemė atsivėrė, ir visas dvaras su ponais nugrimzdo. Atsirado kalnas, o ant jo viršaus — kūdra.

*

Į Negarbos kūdrą, būdavo, pririš akmenį prie siūlų kamuoliuko ir leis, ir leis! Ir galo nematyt. O dabar jau nieko nėra. Tas liūnelis užako. Šokius daro, gegužines.

Vaikai, būdavo, mėto akmeniukus į tą duobę. Tik kliunkt! Skamba! Vandens buvo duobėj, o dabar prapuolė. Pasakodavo, kad ten buvo dvaras nugrimzdęs.

*

Pasakoja, kad dvaras prarytas esąs toj Negarboj. Vienas žmogus atsikėlęs anksti ir ėjęs, kerdžius toks. Ėjęs ėjęs anksti į Palangą; ir išėjus iš Negarbos kalno tokia graži graži pana. Ji išsinešusi ant lėkštės varlę. Ir sakanti:

— Tu pabučiuok tą varlę.

Tas žmogus bučiuos tą varlę, ta varlė taip pasipūtė! Ant visos lėkštės! Pana prašo:

— Tu pabučiuok!

Tas žmogus nepabučiavo. Tada ana pradėjo taip verkt, taip verkt: „Kad tu būtum pabučiavęs, ir aš būčiau laiminga, ir tu būtum laimingas!"

Bet tas žmogus nebučiavęs ir nuėjęs sau.

*

Kiti pasakoja, kad buvo jauni vyrai susitarę kast tą Negarbą. Na ir kasė kasė... Lig pat pusiaunakčio kasė, lig pirmos valandos. Paskiau atėjusi tokia didelė kiaulė, ir pakilusi tokia audra! Ir išnešiojo juos į visas puses. Kitas į trečią dieną teparėjo. Net ir patys nežino, kur jie buvę nunešti. Paklausinėdami, paklausinėdami žmonių, ir parėjo.

Kartą prie Negarbos kalno viena moteriškė kažką dirbo. Jai ten besidarbuojant, nuo kalno nulipo koks ponaitis. Jis sako:

— Aš tau pripilsiu pilną prijuostę auksinių pinigų. Tik tu nežiūrėk, kol pareisi namo.

Moteriškė apsidžiaugė ir greitai ėjo namo. Kuo arčiau namų, tuo pinigai darėsi sunkesni, ji vos begalėjo juos panešti. Moteriškė neiškentė ir pažiūrėjo. Pamatė, kad pilna prijuostė raudonų anglių. Moteriškė taip persigando, kad paleido prijuostės kraštus. Anglys tik nužvangėjo nužvangėjo skradžiai žemę!

*

Maži vaikai gyvulius ganydavę ant tos Negarbos, bendri laukai buvę. Tai, sako, sekmadieniais ateidavo velniūkščiai. Vaikai žaisdavo, kiaulę varydavo, tekinį mušdavo. Ir tokių pat vaikiukų daug ateidavo ir padėdavo jiems tą tekinį mušt. Šitie parėję papasakojo tėvams.

Sako:

— Ateina tokie vaikai padėt mums tekinį mušt, o paskiau ir pranyksta. Kur jie nueina?

Tėvai pasakė tiems vaikams:

— Jūs sugaukit bent vieną ir paveizėkit, ar jų kiauros nosys, ar jie alsuoja?

Tie vaikai sugavę veizi, kad nekiauros! Parėję papasakojo tėvams.

— Oi,— jie sako,— nekiauromis nosimis!

Ką daryt, kad jie tokie yra? Sako: — Pasiimkit šermukšnio lazdą ir jiems gerai įperkit. Ir jie taip padarė. Išsipjovė šermukšnines lazdas. O ir mušė tuos velniukus! Daugiau ir nebeatėjo.