Padavimai apie kalnus

Seniai seniai gyveno du milžinai: vienas Paketurių kaime, kitas — Aukštupėnų kaime. Juos abu skyrė Lėvens upė ir slėnis. Jiedu mėgo pypkiuodami pasikalbėti. Jų pypkės buvo ilgos ir susisiekdavo toj vietoj, kur dabar yra piliakalnis. Kada abu milžinai baigdavo pypkiuoti, tada jie...

Ant to kalnelio yra du labai dideli akmenys. Pasakoja, kad tie akmenys vienas prie kito ėjo. Žmonės įdėjo jiems vardus: vienam — Jonas, antram — Petras. Tuomet akmenys sustojo ėję. Dar ir dabar žymu, kur tų akmenų eita: per mišką išrausti beveik metro gilumo grioviai.

Kur dabar Čičinsko kalnas, seniau buvo bala Vešeta. Ta bala prigulėjo dideliam ponui Čičinskui. Jis buvo labai nedoras, savo žmones labai kankindavo. Jis užsigeidė pasistatyti rūmus toj baloj ir liepė savo baudžiauninkams sunešti po rieškutes žemių kalną. Žmonės sunešė didelį...

Liaudis pasakoja, kad nuo Šatrijos viršūnės atsiskleidžiąs toks platus regimasis plotas, jog dvylika bažnyčių (poetiškas lietuvių posakis, atitinkąs rusų sorok sorokov cerkvei) esą galima pamatyti. Aš betgi, kad ir turėdamas gerą žiūroną, mačiau vos keletą ir tai tik...

Sako, kad piliakalnį švedai kepurėmis supylė. Kad viršūnė būtų stipresnė, švedai pirma akmenimis išgrindė, o paskui žemėmis užpylė.

Kartą viena mergaitė vaikščiojo ant piliakalnio ir rado siūlą. Ji už to siūlo patraukė — išgirdo varpus gaudžiant. Suprato, kad apačioje yra...

Už pusmylio nuo kelio, einančio iš Telšių į Alsėdžius, keleivio akis patraukia aukštas kalnas, žmogaus rankos supiltas, kaip tai rodo apvalainas kūginis pavidalas ir žemės rūšių vienodumas visuose jo sudėties sluoksniuose. Tų apylinkių liaudis šį piltinį kalną vadina Džiugo...

Ant Luokės kalno arė Pašakarnis iš Kirklių kaimo. Vidurdienį paleido arklį ir atsigulęs užmigo. Sapne jam pasirodė graži mergelė kaip karalaitė ir sako:

— Ar sutiksi mane pasveikint?

— Kodėl ne? Karalaitė:

— Tik ne dabar, o nakties dvyliktą.

Naktį jis nujojo ir atsigulė po tuo...

Domantų kaimo vyrai, girdėdami, kad tame kalne yra senovės bažnyčia, sumanė vidurdienį tą kalną pakasinėti. Pradėjo kasti. Staiga vienas iš jų atsigręžęs pamatė, kad beveik visas Domantų kaimas ugnyje ir dūmuose paskendęs. Visi persigando, galvotrūkčiais bėgo namo. Kai jie...

Vieną kartą vaikai ganė gyvulius prie Ginučių piliakalnio. Bedūkdami jie įmetė į urvą vieno vaiko kepurę. Vaikas bijo eit namo, kad tėvas už kepurę nebartų. Sumanė, kad reikia lįsti į urvą. Piemenys turėjo virvę, įleido vaiką į urvą. Kai nusileido žemyn, vaikas priėjo...

Kalną supylė švedai. Sako, kad švedai kariavo su lietuviais ir juos nugalėjo. Paskui švedai, norėdami visai sunaikinti savo priešus, apipylė smėliu karius ir taikius gyventojus. Švedai nešiojo smėlį pirštinėmis, nes jie buvo ne paprasti žmonės, o milžinai.

*

 Seniau, ariant...

Senovėje vienas milžinas, plačią ir gilią Drevernos upę užpilt besirengdamas ir jau kone pilną prijuostę smilčių prisižėręs, ant kietumos atsidūrė. Apsidairęs į mylios tolume gulinčias kopas, jis atsitiesęs tuoj prišaukė per marias savo prietelį, į jo darbą bežiopsantį,...

Veliuonoje, sako, yra užkeiktas dvaras ir pana.

Vieną sykį dievobaimingas žmogelis pasivėlino į bažnyčią. Skubino jisai kaip galėdamas, bet numanė, kad jau pavėlavo. Kitą sykį to tako per kalną nebuvo, reikėdavo eiti keliu, pro tarpukalnį. Eina jisai per tarpukalnę tik žiūri,...

Numirusi vieno milžino motina. Milžino toli gyventa. Jis ėjęs savo motinos laidoti. Beeinant prisisėmė jo klumpės smėlio ir žemių. Milžinas iškratė savo klumpes, ir pasidarė Girnikų kalnas. Milžinas atsisėdęs palei tą kalną ir pradėjęs graudžiai verkti savo motinos. Iš...

Sako, kad tenai, kur dabar piliakalnis, yra buvusi bažnyčia. Senovėje tą bažnyčią užnešė smėliu. Žmonės girdėdavo varpais skambinant. 

Vieną kartą buvo atvažiavęs turtingas ponas ir pradėjo su žmonių talka tą piliakalnį kasti. Kasė kasė, bet kiek per dieną iškasdavo,...

Seni žmonės vis, būdavo, pasakoja, jog kai per Lietuvą ėjo Napoleonas su savo kariuomene, Piliūnuose buvo labai šlapia. O ten kaip tik buvo daug jo kariuomenės. Ten jie užsimanė pavalgyt ir pailsėti, bet niekur nerado sausos vietos. Tada greit visi šoko ir kas su rankomis, kas su...

Sako, kad Vosgėlių piliakalnyje yra apipilta bažnyčia. Ją senovėje apipylę milžinai. Ant piliakalnio anksčiau buvo skylė. Kartą piemenys, ganydami ant piliakalnio, išvijo iš botagų virveles, surišo į vieną ir įleido į skylę perrištą per pusiaują piemenį. Kai jį ištraukė,...

Sako, kad čia kitą kartą yra buvęs dvaras. To dvaro ponas smarkiai baudė ir kankino žmones. Žmonės visi keikė ir prakeikė dvarą. Dvaras nugrimzdo. Toj vietoj pasidarė kalnas.

Kitą kartą vaikai, į mokyklą eidami, dar tokią skylę to kalno viršuj matydavo. Būdavo, su akmenaičiu...

Ant kalno yra tvenkinys užakęs. Sako, kad buvo tenai bažnyčia. Bažnyčia prasmego, liko tas tvenkinys.

Vienas žmogus norėjo iškasti griovį ir nuleisti vandenį. Naktį jis išgirdo balsą, kad tas vanduo užliesiąs Žemaitiją. Kitam prisisapnavo, kad dugne yra skrynia su turtais. Kasė...

Artojas prie Jurgaičių kalno paleidęs pasiganyti jaučius ir užsnūdęs. Pabudęs žiūri, kad kažkokia moteriškė jo jaučius nuo kalno varanti. Kalne atidarytos durys. Artojas paklausęs moteriškę, ar jis gali įeiti į kalną. Sako: — Eik, bet išeidamas neatsigręžk! Žmogus įėjo:...

Sako, kad kitą kartą čia su švedais lietuviai kariavę. Švedai puolė lietuvius. Lietuviai čia sukasė tokį piliakalnį didelį, suvarė žemes. Paskui nešė ant kalno didelius rąstus. O tie švedai iš pakalnės... Lietuviai nuo kalno ritino visus tuos rąstus šiems po kojų. Na daug, sako,...

Šlepetys Krisius iš Jakiškių Joninių naktį ėjo į piliakalnį kasti pinigų. Pasiėmė žvakę, smaigą. Nuėjęs pradėjo ieškoti. Ieškojo ieškojo, badė badė žemę — kaip nėra, taip nėra pinigų! Kur neieškojo, kur nečiupinėjo! Ir kur pats numanė, ir kur žmonės šnekėjo — visą...

Sako, ant to piliakalnio žmonės laikydavosi, gindavosi. Medžius susivelka, šautuvai mediniai... Senovės ciesoriai ant to piliakalnio stovėdavo, o kariuomenė medžius ritino.

Dar sako, kad ten dvarai, kad ten bažnyčia. Kas ten žino?

*

Sako, sekmadieniais atsidaro durys iš pietų pusės,...

Ant šito kalno buvęs puikus dvaras. Ponai buvo labai ištvirkę, žmones skriaudė, patys tik puotavo. Kartą, kai buvo sunkus laikas, jie puotavo ir šoko. Jiems bepuotaujant ir bešokant, žemė atsivėrė, ir visas dvaras su ponais nugrimzdo. Atsirado kalnas, o ant jo viršaus — kūdra.

*

Į...

Kai su švedais kariavo, jie pylė pylimus. Švedai liepė moterims žemę nešioti su prijuostėmis. Jeigu kuri neklausydavo, nupjaudavo jai krūtis. Įdubime buvo švedų gurguolės, o ant viršaus jų dvaras. Buvo geležiniai vartai pylime. Jeigu kastų, galima būtų surasti... Švedus...

Visaip žmonės pasakoja, kaip tokioje pelkėtoje vietoje atsirado Poteronių piliakalnis, bet niekas tiesos nežino ir aš nežinau.

Vieni sako, kad labai seniai, kai dar žmonės buvo stabmeldžiai, tada buvęs tasai piliakalnis supiltas, ir ant jo žmonės meldėsi, ir stabmeldžių kunigai...

Gaspadorius supykęs ant piemenės ir pavaręs nuo kūlimo. Piemenė kaip išėjusi, tai grįžusi tik po trijų dienų. Ji sakėsi buvusi Luponių pilelėj. Sakė: kai gaspadorius ją išvarė, ji verkė. Atėjęs ponaitis, nusivedęs ją į pilelę. Tenai ją pristatė riešutų malt. Ji...

Seniau ant to kalno, stačioje pusėje, netoli viršaus, buvę urvai. Iš tų urvų kas vakarą, saulei leidžiantis, išeidavusi mergaitė, milžtuvėlę rankoj turėdama, ir šaukdavusi:

— Tbruka, tbruka, tbruka! Kai žmonės eidavę artyn, ji pasislėpdavusi.

Piemenys, ten ganydami bandą, vienam...

Netoli Raseinių yra labai aukštas kalnas, kurį vadina Kirvelio kalnu, o prie Viduklės yra kitas kalnas, kurio vardas Palipynkalnis. Ant tų kalnų buvo du milžinai. Vienas stovėjo ant Kirvelio kalno, antras ant Palipynkalnio — ir taip, stovėdami kiekvienas ant savo kalno, paduodavo vienas...