Šatrija

Liaudis pasakoja, kad nuo Šatrijos viršūnės atsiskleidžiąs toks platus regimasis plotas, jog dvylika bažnyčių (poetiškas lietuvių posakis, atitinkąs rusų sorok sorokov cerkvei) esą galima pamatyti. Aš betgi, kad ir turėdamas gerą žiūroną, mačiau vos keletą ir tai tik artimiausiųjų. Liaudies padavimuose šis kalnas turi itin svarbų vaidmenį. Čionai, sako, esanti palaidota Jauterytė, milžino Alcio žmona; čia kadaise švento Jono naktį iš viso krašto sulėkdavusios raganos į puotą. Mano senas vežėjas, kuklus ir naiviai viskuo tikįs, dar neprivažiavus Šatrijos, papasakojo man atsitikimą, kaip vienas drąsus vaikinas, užsigeidęs sužinoti, kas ant to kalno dedasi, nuėjo švento Jono naktį į raganų puotą. Rado tenai prisirinkus daugybę moterų ir vyrų, apsirengusių vokiškais rūbais, su skrybėlėmis, iš kurių kyšojo dideliausi ragai. Grojo nuostabiai graži muzika, visokiausi gėrimai upeliais tekėjo, o visi susirinkusieji šoko iki žemėn krisdami. Vaikinas buvo labai gerai priimtas: jį pasodino ant deimanto sosto, vaišino geriausiais vynais iš aukso taurių, davė jam kelias saujas pinigų, kuriuos jis tuoj susidėjo į kišenes, ir primygtinai prašė gerti ir būti linksmam. Ta puota truko, galimas daiktas, keletą valandų. Tik šit gaidys užgiedojo, ir viskas išnyko. Vaikinas liko ant kalno vienas, o kai viską geriau įsižiūrėjo, pamatė, kad deimanto sostas, ant kurio jį vokiečiukai buvo pasodinę, buvo tik supuvęs kelmas, anoji aukso taurė — iškirmijusi numirėlio kaukolė, kuri dabar vaipėsi į jį geltonais dantimis, o tas, ką jis laikė brangiu nuostabaus skanumo vynu, buvo... bet jūs patys numanot, kas ten buvo. Kiša ranką į kišenę, o ten vietoj pinigų — skiedros.