Stanelių pilaitė

Smilingiuose gyveno toks Venckus. Joninių dieną jis išėjo pasivaikščioti. Bevaikščiodamas pavargo, atsigulė ir užmigo. Staiga jį pažadino balsas:

— Kelkis ir eik ant kalno! Venckus pasižiūrėjo ir, nieko nematydamas, vėl užmigo. Tas pats balsas vėl jį pažadino. Venckus atsikėlė, apsidairė, bet, nieko nematydamas, vėl atsigulė. Tas pats balsas ir trečią kartą sako:

— Kelkis greičiau! Lipk ant kalno! Kodėl neklausai? Jei dar neklausysi, kad duosiu į daubą — kaulai subyrės!

Venckus atsikėlė, užlipo ant kalno. Mato: stovi ant kalno atvira skrynia pinigų. Venckus turėjo rožančių. Įmetė jį į skrynią ir žiūri, kas bus toliau. Tik mato: nuo Plungės atbėga medžių viršūnėmis vokietukas! Pribėgęs prie Venckaus, sako:

— Žmogau, aš tik nuėjau, o tu prie mano pinigų! Na, imk, kiek nori, tik tą pantgalį iš skrynios išimk.

Venckus prisisėmė pinigų, paskui išėmė rožančių. Dar griebęs pinigų pasiimti. Kai tik siekė, krito skrynios viršus

ir nukirto Venckui tris rankos pirštus. Skrynia nugarmėjo į kalno gilumą. Venckus parėjo namo su pinigais, bet be trijų pirštų.