Šventaragio slėnis

Didysis kunigaikštis Šventaragis išsirinko sau labai gražią vietą girioje prie Vilijos upės, kur Vilnios upė įteka į Viliją, ir prašė savo sūnų Skirmantą, kad toje vietoje būtų įkurta deginimo vieta, kur jį numirusį sudegintų. Ir įsakė sūnui, kad po jo mirties toje vietoje, kur jį sudegins, visus lietuvių kunigaikščius ir bajorus degintų ir kad jau niekur kitur mirusiųjų kūnų nedegintų, tiktai ten. (Prieš tai mirusiųjų kūnus sudegindavo ten, kur kas mirdavo.) Pasakęs tuos žodžius savo sūnui Skirmantui, didysis kunigaikštis Šventaragis mirė.

Didysis kunigaikštis Skirmantas, vykdydamas savo tėvo įsakymą, toje vietoje, kur Vilnia įteka į Viliją, įkūrė deginimo vietą. Ten sudegino savo tėvo kūną, arklį, kuriuo jis jodinėdavo, ir jo drabužius, kuriais dėvėjo, ir sakalą, ir jo kurtą sudegino. Nuo to laiko didžiųjų Lietuvos kunigaikščių kūnus toje vietoje degindavo, ir todėl ta vieta vadinasi Šventaragiu — to didžiojo kunigaikščio vardu. Kai degindavo kokio lietuvių kunigaikščio ar bajoro kūną, tuomet prie jo dėdavo lūšių ir meškų nagus, nes tikėjo, kad būsianti teismo diena. Manė, kad ateisiąs dievas ir sėdėsiąs ant aukšto kalno, ir teisiąs gyvus ir mirusius. Ant to kalno būsią sunku užkopti be tų lūšių arba meškų nagų. Todėl tuos nagus ir dėdavo šalia kūnų.