Vaidevutis

Prūsai per trumpą laiką labai išaugo. Jų daugybė, o žemės maža, todėl pradėjo vienas kitą skriausti. Kaip kam patikdavo ir kaip kas išmanė, taip užimdavo žemę sau ir savo žirgui. Per tai tarp jų kilo visokiausi vaidai ir nesantaikos, kurios dažnai baigdavosi žudynėmis. Tuomet Vidvutas, arba Vaidevutis Litalanas, kuris pralenkė kitus savo gabumais ir protu, taip pasakė:

— Jeigu jūs, prūsai, nebūtumėte kvailesni už savo bites, nebūtų jūsų tarpe tokių skriaudų ir nesantaikų. Nes matote, kad bitės turi karalių, kurio įsakymų klauso, kuris jų ginčus išsprendžia ir kiekvienai duoda tinkamą darbą. Jis neklusnias, dykinėjančias, nedirbančias ir nereikalingas baudžia, išvarydamas iš avilių. Jūs, kurie tai kasdien matote, jomis pasekite ir išsirinkite sau karalių. Būkite klusnūs jo valiai. Tegul jis sprendžia jūsų ginčus, sustabdo žudynes, nubaudžia piktadarius, apgina nekaltuosius. Tegul jis pats valdo visus be išimties, tegul jo sprendimams ir galiai visi paklūsta.

Prūsai pakėlė didelį triukšmą ir jį pakvietė:

— Gal tu nori būti mūsų bojateras?

(Jų kalba tai reiškė bičių karalių.)

Taip Vaidevutis Litalanas iš lietuvių giminės (tą liudija ir pats jo vardas) nepaniekino jų prašymo ir, visiems sutinkant, tapo pirmuoju prūsų ir litalanų, arba lietuvių,

karaliumi. Nuo to laiko jis viską tvarkė pagal bičių būdąr kurios aviliuose dirba kiekviena savo darbą. Jis pripratino juos prie ūkio darbų. Vieniems liepė dirbti žemę, sėti javus, auginti daržoves, kitiems triūsti bitynuose, tretiems prižiūrėti galvijus, medžioti, dar kitiems gaudyti žuvis. Nustatė jų teises. Liepė, kad ateityje šeimininkai nelaikytų maisto ir galvijų daugiau, negu jiems patiems reikia. Likusius tegu parduoda arba papjauna. Taip pat liepė, kad nelaikytų luošų, nenaudingų ir negalinčių dirbti. Davė sūnums laisvę ir teisę numarinti savo tėvą, prislėgtą senatvės ir negalintį dirbti, kad veltui duonos nevalgytų.

Paskui jis norėjo grubius žmones atpratinti nuo žvėriškų papročių ir išmokyti juos santūriai gyventi. Jis išrado midaus gamybą, kėlė puotas, pristatė visokių karčemų, manydamas, kad taip suminkštins jų žiaurius protus. Ir neapsiriko, nes greit jie pasidarė tokie švelnūs, kad vedė juos ten, kur norėjo. Paskui jis mokė vaišingai ir žmoniškai priimti svečius; taip sutvirtino žmonėse draugystės saitus.