Vedrių piliakalnis

Kai su švedais kariavo, jie pylė pylimus. Švedai liepė moterims žemę nešioti su prijuostėmis. Jeigu kuri neklausydavo, nupjaudavo jai krūtis. Įdubime buvo švedų gurguolės, o ant viršaus jų dvaras. Buvo geležiniai vartai pylime. Jeigu kastų, galima būtų surasti... Švedus nuskandino... Tenai, kur piliakalnio dalis įgriuvo į upę, iš kalno išlindo skrynia, o ant jos — pana. Ji trejus metus ant skrynios verkė ir prašė padėti. Bet piemenys ėmė į ją akmenimis mėtyti. Tada pana pasakė:

— Užaugs prie Akmenos medis, upė išplaus šaknis ir išvers medį, iš jo padarys lopšį, vaikas užaugs — išgelbės mane ir skrynią pasiims!

Po to skrynia nugrimzdo į sietuvą. Toje vietoje vanduo niekad neužšąla — toks jau prakeikimas!