Vilniaus požemiai

Nepaprastus ir neįtikimus daiktus pasakoja apie Vilniaus požemius, neva nuo seniausių laikų esančius, anot vienų, po rotuše, o kitų — po Subačiaus bokšto kalnu. Tame požemyje burtininkai, raganos ir velniai rinkdavęsi šeštadieniais. Nuo to ir bokštas vadinasi Subačiaus bokštu. Sakoma, kad šiame požemyje buvo susisukusi sau lizdą pabaisa, kuri savo žvilgsniu vietoje užmušdavo ten įeinančius žmones. Atradus tą pražūtingą prarają, po nesėkmingų mėginimų vieną kartą pasiuntė ten drąsų žmogų. Tai buvo plėšikas, kurį teismas nuteisė mirti. Jam ant nugaros pakabino veidrodį, o į abi rankas įdavė žibintus. Eidamas atatupstas, jis prisiartino prie tos vietos, kur buvo pabaisa. Ta, pati su savimi veidrodyje akis į akį susidūrusi, baisiai sustaugė ir nudvėsė.

Dar yra pasakojama, kad viename Vilniaus požemyje yra paslėpti didžiuliai turtai. Jie užkeikti. Juos saugo užburta mergina, šuo ir gaidys. Ne veltui yra žmonių, kurie neva savo ausimis yra girdėję požemiuose šunį lojant, gaidį giedant ir moterį graudžiai dejuojant. Ne veltui padavimas tvirtina, kad požemiai išmūryti nuo Bokšto kalno net iki Trakų.