Vištyčio ežeras

Kur dabartinis Vištytis, tenai nebuvo to didžiulio ežero, bet tekėjo tik mažytis mažytukas upelis. Prie to upelio atėjo jauna mergaitė velėt skalbinių. Ir, tenai jai beskalbiant, pradėjo niauktis dangus, ėmė kilt dideli debesys. Ji labai skubėjo ir jau ruošėsi grįžt namo, kad lietus nesulytų. Išgirdus kažką ciepsint, mergina taip sau viena ištarė:

— Bet čia dabar kas? Atrodo, kad Vištytis ciepsi.

Kai ištarė tą žodį, ji atspėjo Vištyčio vardą. Toje vietoje

atsivėrė didžiulis ežeras. Prarijo ir tą merginą.

*

Vištyčio ežeras yra atėjęs. Vyrai jodavo naktigonėn: toje vietoje buvo didelės lankos. Vieną naktį išjojo septyni vyrai. Jie nusinešė maišus, pasidėjo, sugulę saugo tuos arklius. Ir jie atsigulę prisnūdo. Tik girdi vienas, kad kažkas liepia jiems bėgti. Sako:

— Vyrai, bėkit iš čia!

Jis manė, kad sapnuoja. Ir vėl:

— Bėkit iš čia! Jis šoko, sako:

— Kas čia mums liepia bėgt? Ir vėl:

— Skubėkit! Nes jau Vištyčio balsas girdėti! Skubėkit! Tas, kuris išgirdo, pakėlė visus vyrus. Ant arklių! Vos spėjo pabėgt, ir užsiliejo ežeras.