Vosgėlių piliakalnis

Sako, kad Vosgėlių piliakalnyje yra apipilta bažnyčia. Ją senovėje apipylę milžinai. Ant piliakalnio anksčiau buvo skylė. Kartą piemenys, ganydami ant piliakalnio, išvijo iš botagų virveles, surišo į vieną ir įleido į skylę perrištą per pusiaują piemenį. Kai jį ištraukė, tai tas išsinešė daug pinigų. Vėl kažkada mėginę piemenys įleisti kitą, bet tą be galvos ištraukę.

Toje vietoje, kur dabar Vosgėlių piliakalnis, seniau buvusi bažnyčia. Ji labai nepatikusi velniui. Velnias norėjęs ją užpilti. Beimdamas žemes, jis net greta ežerėlį iškasęs. Velnias apipylęs bažnyčią, bet niekaip negalėjęs durų paslėpti. Tada jis paėmęs didelį akmenį ir manęs duris užversti. Bet gaidys sugiedojęs, akmuo iškritęs ir įlindęs į kalno šlaitą.

*

Sako, kad milžinai supylė Vosgėlių piliakalnį. Jie ėmė žemes vienoj vietoj — tenai pasidarė Indrailio ežeras.

*

Seniau Vosgėlių piliakalnyje prie akmenų buvo gilus urvas. Kartą prie piliakalnio piemenys ganė galvijus. Beišdykaudami piemenys įmetė į tą urvą vieno piemens kepurę. Piemuo įlindo į urvą. Eina eina urvu, prieina bažnyčią. Žiūri — du ponaičiai auksą seikėja. Klausia ponaičiai:

— Ko atėjai?

— Kepurės pasiimti.

Tie pripylė pilną kepurę aukso ir išleido piemenį į viršų. Gaspadorius tada siuntė savo sūnų. Įdavė jam didelę kepurę, o vaiką pririšo diržu, kad lengviau būtų ištraukti. Vaikas įlindo. Ponaičiai ir jo klausia:

— Ko atėjai?

— Tėvas prašė aukso.

Ponaičiai prikrovė pilną kepurę mėšlo, uždrožė lazda vaikui ir išvarė.