(119)

Gyvačių karalių seneliai vadindavo eržilu. Vieną kartą tas eržilas ėjęs žirnių ėsti. Tai matęs žmogus stebėjosi jo baisiu didumu. „Sienojas, - sako, - o sienojas!" Kai ėda, tai net visas šniūras liunga, o kai žirnius ryja, tai net čeksi!

Paskui ėjo žmonės žiūrėt. Tai...

Dievas vaikščiojo po žemę, ir žmonės neturėjo kuomi pjaut rugių. Dievas ėjo, žmonių nebuvo lauke - ir įkišo pjautuvą pėdon. Atėjo žmonės, daboja pėdon - nežino, kas yra. Tai jie mušt lazda pėdą!

Mes - Ambrazai, bet nežinau, kodėl mus vadina Samuliais. Vienas iš tų Samulių buvo labai stiprus. Tai mano senelio brolis.

Tokioj baloj, kurią vadino Sciūriu (Ligūnų kaimo lauke ta bala), rado, kad guli didžiausia kaip sienojas gyvatė su aukso karūna. Tai jis pasiėmė šmaikštų...

Glušiškės miške buvo labai daug gyvačių, negalima buvo basam po mišką vaikščioti. Vienas žmogus tame miške rado gyvačių karalių - baltą su raudonu brūkšniu galvoje. Sugavęs jį pernešė į Pleteriškės trakus ir ten paleido. Tai nuo to sykio visos gyvatės išėjusios iš Glušiškės...