(126)

Buvo našlė, ir ji labai raudojo ir raudojo vyro. Nueina ir rauda ant kapų.

- Nusibodai tu mums su savo raudojimu, - sako numirėliai, - geriau tu virsk geguže ir kukuok savo amžių!

Ir našlė virto geguže.

Prie Puodžių kaimo yra užakęs ežerėlis. Kartą Kaklys užsimanė pasiekt jo dugną. Atsinešęs visokių vielų, virvagalių, leido dugnan, bet nieko nesužinojo. Naktį jam prisisapnavo: „Jei daugiau mus badysi - mes tave pabadysim!"

Kaklys išsigando ir nuo to bijo net į tą vietą...

Yra žmonių, su malonumu priimančių svečius, bet yra ir tokių, kuriems svečiai — tik vargas ir nereikalingas laiko gaišinimas.

Šiaurės kraštų gyventojų senieji papročiai reikalavo, kad šeimininkas bet kokį keliauninką, net ir nepažįstamą, sutiktų prie savo namų durų....

Kristianai Andersenai, tu
Čia, po Kopenhagos žibintu,
Išstovėjai lyjant kiaurą naktį,
Ir todėl aš privalėjau degti
Sąžiningai — iš visos širdies.
Ir dabar aš supratau išties
Nesvarbu, kad jau esu pasenęs,—
Manyje slapta ugnis rusena —
Prisiminkim Hansą Kristianą,
Prisiminkim Hansą...