(54)

Kartą pelėda susiginčijo su varna. Pelėda sako:

- Mano vaikai gražesni! Varna sako:

- Mano vaikai gražesni! Pelėda vėl sako:

- Mano vaikai gražesni!

Varna supyko ir iškirto pelėdai akį. Užtat pelėda dieną ir nemato.

Rugiapjūtėj užėjo dideli debesys su lietum ir griausmu. Dvi Rasių dvaro mergos bėgo, pasikėlusios sijonus namo. Užveizdas mato: paskui mergas bėga juoda katė ir pribėgusi užšoko vienai už sijono atlankos. Tada kad ims apie tas mergas plakti žaibai! Ant arklio užsėdęs užveizda...

Kartą mūsų kaimynas važiavo iš Kuršėnų ir vežė tuščias alaus statines. Jau temo, o jam dar reikėjo pravažiuoti didelis miškas. Bevažiuojant mišku, iš kažkur atsirado pasipuošęs ponaitis ir prašė pavėžinti. Jis sutiko. Kai tik ponaitis įlipo į vežimą, žmogus suragino...

Buvo ežeras neišpasakytai gilus. Mano tėvo tėvas pasakojo. Atėjo koks burliokas, pakasė kiaulės galvą, aprėžė taip ir taip ir pasakė ežero vardą (turi vanduo savo vardą!). Tik ūžia ūžia, kelias kelias! Kad pasikėlė! Tai ėjo ežeras per Ratnyčią. Kunigas mišias laikė —...

Buvo paskirta dovana, ir dar ne viena, o dvi už greitą bėgimą: viena didžioji, kita mažoji,— ir ne už lenktynių laimėjimą vieną kartą, o už greitumą per visus metus.

— Aš gavau didžiąją dovaną!—apsidžiaugė kiškis.— Juk visada galima tikėtis, kad reikalas bus teisingai...

Dievas, jau viską padaręs, sukūrė Adomą. Žiūrėdamas į savo kūrinius, matė, kad jie visi turi savo porą - patinėlius ir pateles - ir kad jie mylisi, kad jiems smagu ir linksma. Tik vienas Adomas po rojų slampinėja ir neturi su kuo pasidžiaugti, pasilinksminti. Dievui net pagailo...

Rugiuos, tarplysyje, susitiko putpelė su kurapka.

— Putpelyt, putpelyt! — šaukė putpelė, tardamosi savo draugę sutikusi.

— Čirrikšt! — kartu sušuko kurapka, palaikiusi putpelę per kurapkiuką.

Susitikusios įsikalbėjo.

— Ar nebūsi va giminės, — paklausė putpelė, — kad toks panašumas?

...

Kartą iš pinigų kalyklos išriedėjo blizgantis sidabrinis šilingas. Iš džiaugsmo, kad toks gražus, pašoko aukštyn, suskambėjo ir sušuko:

— Dabar aš keliausiu po platųjį pasaulį!

Ir tikrai jis pradėjo keliauti po platųjį pasaulį.

Glamžė jį su savo šiltomis rankutėmis vaikas,...

Žmogus turėjo daug bičių. Ir kažkas pradėjo ateit į bites. Jis nesupranta kas. Paėmė jis netoli avilių iškasė duobę. Duobę nemažą ir gilią. O ateidavo į bites jo kaimynas. Dabar kaimynas kai ėjo, tai stačiai duobėn ir įkrito. Įkrito duobėn, nėra kas daryti, sėdi, išlipt...

Senas sargas
Kaktą trina,—
Slaugo sergantį žvėryną:
Begemotas meta svorį —
Nieko valgyti nenori.
Dešimt Nilo krokodilų
Iš vandens nebeiškilo.
Trys šimtai senų papūgų
Vieno katino pabūgo.
Ten po palmėm Liūtas liūdi,—
Kur klampot per tokią liūtį?..

Viskas klostos negerai,
Kai...

Savo akimis esu matęs. Privedė kaimyno vaikiukas ir parodė. Sako:

- Mes to arklio nelaikysm, parduosim!

Sakau:

- Kodėl jį parduosit?

Sako:

- Jis yra arklių karalius!

- Kaip jis, - sakau, - gali būti arklių karalius?

Sako:

- Veizėk, jam ant sprando yra toks kaip krosnies žiedas,...