Aladinas arba stebuklinga lempa

Kinų žemėj viename mieste gyveno vargingas siuvėjas Mustafas, jis turėjo sūnų, vardu Aladinas. Kai tas sūnus kiek paaugo, tėvas norėjo pamokyti jį siūti, kad paskui turėtų iš ko duoną valgyti, bet niekaip negalėjo privaryti jo prie darbo. Kiauras dienas jis lakstė su kitais vaikais po gatves ir žaidė.

Tėvas iš susikrimtimo, kad sūnus toks tinginys, apsirgo ir mirė. Motina parsidavė likusį turtelį, paskui dieną naktį verpė medvilnę, kad šiaip taip prasimaitintų su tuo vaiku.

Vieną kartą, kada berniukas buvo jau penkiolikos metų, žaidė jis su savo draugais gatvėj. Pro šalį ėjo koks nepažįstamas, sustojo ir pažiūrėjo į jį. Tas nepažįstamas buvo garsus Afrikos žynys, jam buvo reikalingas tarnas. Iš pažiūrėjimo žynys matė, kad berniukas gali tikti jo reikalui. Jis išklausinėjo ten stovinčių žmonių, kuo Aladinas vardu ir kas jo tėvai.

Įsiterpęs į vaikų būrį, jis padėjo ranką Aladinui ant peties ir tarė:

—    Mielas bernaiti, ar tu nebūsi siuvėjo Mustafo sūnus?

—    Tiesa,— atsakė Aladinas,— bet mano tėvas jau seniai mirė.

—    Kokia negera naujiena! — sušuko žynys.— Juk aš esu tavo tėvo brolis. Aš buvau daug metų išvažiavęs svetur, dabar grįžtu į tėvynę, tikėjausi jį pamatyti, o tu sakai, kad jis miręs!

Šluostydamasis ašaras, nepažįstamas išsitraukė piniginę, padavė du auksinius Aladinui ir tarė:

—    Še, vaike, truputis pinigų, parnešk savo motinai ir pasakyk, kad aš šiandien užeisiu pas ją vakarieniauti.

Apsidžiaugęs pinigais, Aladinas tekinas parbėgo namo ir sako motinai:

—    Mamute, aš turiu dėdę!

—   Tu jokio dėdės neturi,— atsako motina.

Tada Aladinas atidavė jai auksinius, sakydamas, kad vienas nepažįstamas liepęs tuos pinigus parnešti jai, kad jis vadinęsis jo tėvo broliu ir šiandien ateisiantis vakarieniauti pas ją. Moterėlė labai stebėjosi jo kalba, bet nuėjo į turgų ir prisipirko visko, kas reikalinga vakarienei. Verdant tas žynys pasibeldė į duris. Jis atėjo su nešėju, apkrautu vaisiais ir visokiais kitais gardumynais.

Atidavęs atneštus daiktus Aladinui, jis pasisveikino su jo motina ir paprašė parodyti suolą, kur jo brolis Mustafas sėdėdavo. Parodytą vietą keletą kartų jis pabučiavo, paskui ašarodamas tarė:

—  Vargšas mano brolis, kaip man skauda širdį, kad aš anksčiau nesugrįžau ir negalėjau paskutinį kartą pasakyti jam sudieu.

Atsisėdęs prie vakarienės, jis ėmė pasakoti Aladino motinai apie savo keliones, sakėsi, kad jis išvykęs iš namų prieš keturiasdešimt metų ir keliavęs po visokius tolimus kraštus. Paskui paklausė Aladino, koks jo vardas.

insert

—   Aš vadinuosi Aladinas,— atsakė berniukas.

—   Gerai, Aladinai,— pasakė žynys,— bet ką tu veiki? Kokį darbą moki?

Taip paklaustas Aladinas nuleido galvą ir iš gėdos tylėjo. Motina atsiliepė:

—  Aladinas nieko neveikia. Tėvas norėjo išmokyti savo amato, bet jis tingėjo mokytis. Po tėvo mirties jis nenusitveria kito darbo, tik trankosi po gatves.

Sulig tais žodžiais motina pravirko, o žynys tarė Aladinui:

—   Tai negerai, mano vaikeli! Tu jau nebe toks mažas, turi pagalvoti, iš ko duoną valgysi. Negražu, kad tu nieko nedirbi ir motina turi tave maitinti. Nori, aš tau įtaisysiu gražią krautuvę?

Aladinas labai apsidžiaugė, galvodamas, kad su krautuve nereiks sunkiai dirbti, o turės daug pelno. Jis padėkojo dėdei, sakydamas, kad prekyba jam labiau tinkanti kaip kas kitas.

—  Aš apvilksiu tave gražiau už kitus pirklius,— sakė žynys,— ir tada mes atidarysime krautuvę.

Aladino motina baisiai dėkojo žyniui ir liepė sūnui elgtis gražiai, kad pasirodytų vertas laimės, pažadėtos gerojo dėdės.

Kitą dieną nepažįstamas, kaip buvo žadėjęs, užėjo pas Aladiną ir nusivedė jį pas drabužių pirklį. Ten jis davė Aladinui išsirinkti gražiausią eilutę ir užmokėjo, kiek prašė. Tada vadinamasis dėdė nuėjo kartu su Aladinu į turgų, kur prekiavo atvykę iš kitų kraštų pirkliai, o vakare pavaišino jį gardžiais valgiais geriausioj valgykloj.

Pamačiusi sūnų grįžtant puikiai apsitaisiusį ir išgirdusi, kur jis buvo ir ką matė, Aladino motina be galo džiaugėsi ir ėmė iš visos širdies dėkoti žyniui:

—      Mielas dėde, aš nebemoku išreikšti savo padėkos už jūsų gerumą. Tegu Alachas duoda jums ilgą gyvenimą ir atlygina už viską.

—      Aladinas,— tarė jis,— yra geras berniukas, ir aš neabejoju, kad mes daug abudu turėsime iš jo džiaugsmo. Gaila, kad krautuvės įtaisymas užtruks viena diena ilgiau, nes rytoj penktadienis, visi pirkliai švenčia, ir negalima jokių reikalų atlikti. Bet aš ateisiu rytoj, jam parodysiu gražius sultono sodus už miesto.

Kitą rytą Aladinas atsikėlė anksti, apsitaisė ir ėmė laukti svečio. Netrukus jis pamatė ateinant dėdę ir išbėgo pasitikti. Žynys gražiai pasisveikino su juo ir tarė:

—      Einam, bičiuli, kartu, aš tau parodysiu, ko dar neregėjai.

Jis vedė jį per gražius sodus, kur viduryje tarp medžių stovėjo daug didelių namų. Taip vedė vis tolyn ir tolyn nuo miesto. Galop Aladinas pavargo ir atsisėdo prie skaidraus tvenkinio pasilsėti. Žynys davė jam duonos ir vaisių užkąsti.

Gražiai kalbindamas ir penėdamas gardumynais, žynys viliojo vaiką kaskart toliau į laukus. Pagaliau jie priėjo tokį siaurą slėnį, iš visų pusių apsuptą kalnais. Tai buvo ta vieta, kur žynys norėjo pasiekti. Vesdamas čia Aladiną, jis turėjo savo tikslą.

insert

—      Toliau mes nebeisime,— tarė jis Aladinui.— Aš tau parodysiu tokį daiktą, kurio niekas daugiau kaip tu nematys. Aš tuojau sukursiu ugnį, tik tu paieškok sausų žabų ir lapų.

Žabų pilna buvo aplink, ir Aladinas bematant jų pririnko daugiau, negu reikėjo. Žynys uždegė žabus, ir kai jie įsiliepsnojo, jis įmetė į ugnį kokių kvepiančių žolių. Pakilo tiršti dūmai, ir žynys pasakė kažkokius paslaptingus žodžius. Ta pačia akimirka sudrebėjo ir atsivėrė žemė netoli tos vietos, kur jie stovėjo. Prasivėrusioj žemėj buvo matyti ketvirtainis akmuo apie pusantros pėdos skersai, o jo viduryje buvo pritaisytas žalvarinis žiedas.

Išvydęs tuos neregėtus daiktus, Aladinas norėjo pabėgti, bet žynys davė jam per galvą ir parmušė žemėn. Vargšas Aladinas drebėjo iš baimės, atsikėlė nuo žemės ir verkdamas tarė:

—      Už ką, dėde, mane taip muši, kad aš nieko nepadariau?

—    Aš žinau, už ką mušu — atsakė žynys.— Klausyk manęs, ir tu nesigailėsi to. Po tuo akmeniu yra lobis, jis gali tave padaryti turtingesnį už daugelį karalių, jei tu darysi, kaip aš liepsiu.

Tuo laiku Aladinas atsigavo iš baimės ir tarė:

—    Ką gi aš turiu daryti? Prašom sakyti. Aš viską klausysiu!

—    Gerai,— atsakė žynys.— Dabar eik paimk už tos grandies ir iškelk akmenį.

Aladinas paėmė ir lengvai iškėlė tą akmenį, iškėlęs pamatė trijų ar keturių pėdų duobę. Nuo jos apačios ėjo žemyn pakopos.

—    Dabar,— tarė žynys,— šok į tą duobę ir eik tomis pakopomis iki galo, tada pamatysi atviras duris į dideles sales. Tų salių bus trys. Kiekvienoje iš jų rasi stovint po keturis katilus, pilnus aukso ir sidabro, bet, žiūrėk, jų neliesk. Antra, saugokis savo drabužiais neprisiglausti kur prie tų salių sienos: jei nors truputį prisiglausi, tuoj krisi negyvas. Trečios salės gale rasi duris, einančias į sodą, tame sode medžiai bus nulipę gražiausiais vaisiais. Per sodą pamatysi taką, eik tiesiai tuo taku penkiasdešimt žingsnių ir prieisi tokį namelį. Tame namely kabės palubėj deganti lempa. Pagal sieną bus padėtos kopėtėlės. Tomis kopėtėlėmis prilipk, nukabink, lempą, išpilk iš jos alyvą ir užsikišk ją už ančio. Atnešęs atiduok tą lempą man. Grįždamas galėsi kiek nori prisiraškyti vaisių, tau niekas negins.

Taip pamokęs, žynys nusimovė žiedą nuo savo piršto ir padavė Aladinui, sakydamas, kad jis saugos jį nuo viso pikto.

—     Dabar eik, vaike, ir daryk, kaip aš sakiau,— tarė žynys.— Mes abudu būsim turtingi visą mūsų gyvenimą.

insert

Aladinas įšoko į duobę ir pakopomis nusileido į apačią po žeme. Jis tikrai rado tris sales su pinigų katilais, kaip buvo sakęs žynys. Jis ėjo per jas labai atsargiai, kad neprisiglaustų kur prie sienos ir nežūtų. Išėjęs į sodą, pažengė nusakytu taku ir rado tą namelį. Nuo palubės nukabino lempą, išpylė alyvą žemėn ir užsikišo už ančio.

Eidamas atgal, jis sustojo sode ir, iškėlęs galvą, ėmė žiūrėti į medžius. Visi medžiai buvo nulipę nuostabiausiais vaisiais. Visi tie vaisiai buvo brangieji akmenys, ir kiekvienas medis turėjo vaisius tam tikros spalvos ir pavidalo: buvo balti, raudoni, žali, mėlyni,, visi jie tviskėjo skaisčiau už rytinės saulės spindulius. Tie akmenys buvo tokie dideli ir gražūs, kokių neturėjo nei galingiausias žemės karalius.

Aladinas buvo dar per jaunas, kad suprastų jų vertę, ir galvojo, kad jie esantys tik spalvoti stiklo kąsneliai. Bet jų spalvos jam labai patiko, ir jis prisiraškė jų pilnas kišenes. Prisikrovęs tiek turto, Aladinas ėjo per tas tris sales, niekur nestoviniuodamas, kad žynys neturėtų ilgai jo laukti. Perėjęs jas taip pat atsargiai kaip pirma, jis pradėjo lipti, pakopomis. Bematant prilipo prie duobės krašto, kur jo laukė žynys, ir sušuko;

—    Duok man savo ranką, dėde, ir padėk išlipti į viršų.

—    Vaikuti mano mielas,—atsakė žynys,— pirma duok man lempą, kad nekliūtų tau lipti.

—    Ji visai man nekliūva,— atsiliepė Aladinas,— atiduosiu išlipęs į viršų.

Lempos gavimas vienintelis buvo žynio tikslas, todėl jis neatleisdamas spyrė Aladiną ją atiduoti, prieš išlipant iš duobės. Tas vis atsisakinėjo, nes lempa buvo labai uždėta brangiaisiais akmenimis, ją išimti galėjo tik išlipęs. Negalėdamas niekaip priversti Aladiną atiduoti lempą, žynys įniršo lig pasiutimo, užbėrė į dar tebesikūrinančią ugnį žolių, pasakė savo užkeiktus žodžius, ir akmuo pakilęs pats užvožė duobės angą, o žemė vėl užsivėrė. Tada jis nuėjo savo keliu, palikęs Aladiną po žemių, kad jis ten badu numirtų. Tą patį būtų padaręs, jei Aladinas ir būtų atidavęs lempą. Juk dėl tos lempos, kurią vienas Aladinas tegalėjo paimti, buvo jis iš Afrikos į Kinus atkeliavęs. Dėl tos pat priežasties jis buvo apsimetęs Aladino dėde. Nesitverdamas pykčiu, kad nieko nelaimėjo, jis sugrįžo į Afriką. Vienintelė jo paguoda buvo, kad Aladinas po žemių gaus galą ir jam negalės nieko pikto padaryti.

Aladinas nesitikėjo, kad jo tariamas dėdė, pasirodęs pirma toks malonus ir dosnus, pasielgtų kaip koks pikčiausias niekšas. Jo baimę negali žmogus žodžiais išsakyti. Pasijutęs gyvas palaidotas, jis šaukė dėdę, tūkstantį kartų žadėdamas jam atiduoti tą lempą, kaip jis reikalavo, bet jo šauksmo niekas negirdėjo, aplink buvo visai tamsu, nors į akį durk.

insert

Galop nusišluostė ašaras ir pradėjo leistis pakopomis žemyn, manydamas išeiti į sodą, bet dabar vietoj angos, padarytos žynio kerais, buvo tvirta siena. Jis apgrabinėjo tą sieną iš dešinės ir kairės, bet negalėjo rasti mažiausios skylės išlįsti. Nusiminęs jis atsisėdo ant pakopų ir vėl ėmė griaudžiai verkti.

Taip išbuvo Aladinas tokioj tamsybėj dvi dienas nevalgęs ir negėręs. Trečią dieną, matydamas artinantis mirtį, sunėrė rankas, kaip buvo papratęs daryti meldžiantis, ir balsu tarė:

—     Niekas kitas, tik maloningas Alachas gali mane dabar išgelbėti.

Nerdamas rankas, jis brūkštelėjo žiedą, kurį jam buvo užmovęs ant piršto žynys.

Tik jis brūkštelėjo tą žiedą, iš žemės iškilo neregėto didumo baisi dvasia prieš jį.

—   Ko tu reikalauji? — klausė ji Aladino.— Aš tavo vergas ir darau, ką tu liepi. Aš esu vergas to, kas turi užsimovęs tą žiedą ant savo piršto.

Nustebintas jo kalba, Aladinas sušuko:

—   Vis tiek kas tu būsi, jei gali, gelbėk mane iš tos vietos!

Tik jis ištarė tuos žodžius, tuoj atsirado viršum žemės prie duobės, kur jį paliko žynys. Jis atsikėlė drebėdamas ir nudūlino į miestą. Kol priėjo savo motinos duris, beveik alpo iš nuovargio ir bado.

Jo motina buvo baisiai susirūpinusi, kad sūnus ilgai negrįžta, o sulaukusi labai apsidžiaugė, tuoj davė jam valgyt ir gerti. Jis apsakė motinai viską, kas jam buvo atsitikę, parodė jai tą lempą, spalvotus vaisius ir užburtą žiedą ant savo piršto.

Motina labai piktinosi žynio nedorybe> Apie brangiuosius akmenis ji nedaug nusimanė ir nežinojo jų vertės. Aladinas paslėpė juos už suolo.

Atbudęs kitą rytą, Aladinas labai norėjo valgyti.

—   Nebeturiu nei plutelės duonos, mano sūneli,— ėmė dejuoti motina.— Vakar vakare tu suvalgei paskutinius mano maisto trupinius. Bet aš turiu priverpusi kiek medvilninių siūlų, parduosiu juos ir prasimanysim ką pietums.

—   Prašom palaikyti, motute, savo siūlus kitam kartui,— atsakė Aladinas,—dabar prašom duoti man tą lempą, kur vakar atsinešiau. Aš ją nuėjęs parduosiu ir už gautus pinigus pripirksiu maisto pusryčiui ir pietums.

Aladino motina nuėmė lempą nuo lentynos, kur buvo padėjusi.

—   Še tavo lempą,— tarė motina,— bet ji labai apskretusi, aš ją truputį pašveisiu, gal daugiau gausi.

Šveisti atsinešė ji smėlio. Bet vos ji brūkštelėjo lempą su smėliu, pavilgytu su vandeniu, vienu akimirksniu iš žemės iškilo baisi dvasia ir prabilo garsiu balsu, panašiu į griaustinį:

insert

—   Ko tu reikalauji? Aš tavo vergas ir klausau, ką liepi daryti. Aš esu vergas to, kas turi tą lempą savo rankose!

Aladino motina neteko iš išgąsčio žado, bet Aladinas, jau matęs tą dvasią, būdamas po žemių, paėmė lempą ir tarė tvirtu balsu:

—   Aš esu alkanas, atnešk man ką pavalgyti!

Dvasia išnyko ir po trumpos valandėlės vėl sugrįžo. Ant galvos ji turėjo užsidėjusi padėklą, o ant jo buvo dvylika auksinių lėkščių su gardžiausiais valgiais, du sidabriniai puodeliai ir kelios bandelės balto ragaišio. Tuos visus valgius su brangiais indais dvasia gražiai padėjo ant stalo ir bematant išnyko iš akių.

Kai Aladino motina atsigavo iš baimės, jie abu susėdo ir stipriai papusryčiavo. Niekados anksčiau jie nebuvo ragavę tokių gardžių valgių ir regėję tokių brangių indų.

Atneštą maistą jie valgė keletą dienų, ir kai viską baigė, Aladinas pradėjo po truputį pardavinėti brangius indus ir pirkti sau valgymą. Tokiu būdu jie gyveno laimingai keletą metų. Aladinas dabar elgėsi labai padoriai. Jis vaikščiojo į turgų, išsipažino su turtingaisiais pirkliais ir išmoko suprasti kiekvieno daikto vertę.

Vieną kartą, vaikščiodamas po miestą, Aladinas išgirdo sultono paliepimą visiems pirkliams uždaryti krautuves, eiti į savo namus ir ten laukti, kol pravažiuos keliu į pirtį sultono duktė princesė Badrulbadura.

Aladinas su kitais žmonėmis įbėgo į vienus didelius namus ir pasislėpė. Ten stovėdamas už durų, galėjo gerai matyti pravažiuojančią pro šalį princesę.

Neilgai laukus, ji pasirodė su visu būriu savo palydovių. Važiuodama pro šalį, ji atmetė į šoną savo šydą, ir Aladinas pamatė jos veidą. Kaip gyvas jis nebuvo regėjęs tokios gražios princesės ir iš karto ją labai pamilo.

Kai Aladinas pasisakė motinai apie savo meilę, ta nusijuokusi tarė:

—     Ar tu, vaikeli, iš galvos kraustaisi, kad svajoji apie princesę?

—     Motute,— atsakė Aladinas,— aš visai nesikraustau iš galvos, aš turiu sveikiausią protą. Aš žinojau, kad išgirdusi tai palaikysi mane bepročiu. Prašom manyti, kaip patinka, bet niekas neatkalbės manęs nuo noro gauti sultono dukterį.

—     Tikrai,— atšovė motina,— koks čia man be protas, jei užmiršai, kad tavo tėvas tebuvo vargingas siuvėjas! Juk nerasi nieko, kas drįstų eiti pas sultoną ir kalbėti apie tai!

—     Jūs, motute, turite eiti,— atsiliepė sūnus.

—     Aš? — sušuko baisiai nustebusi motina.— Sakai, aš turiu eiti pas sultoną? Ne, vaikeli, aš dar nesu tiek pakvaišus, kad mėginčiau tą daryti! Juk gerai žinai, kad niekas nedrįsta eiti prie sultono su prašymu be brangios dovanos, o kur mes, nuskurėliai, paimsim tokią dovaną?

insert

Tada Aladinas išdėstė motinai, kad jis, vaikščiodamas po krautuves ir bendraudamas su pirkliais, pažinęs jo turimų daiktų vertę, kad to miesto pirkliai neturintys nieko, kas galėtų lygintis su jo atsineštais brangiaisiais akmenimis iš užkeikto urvo. Motina atnešė jam juos iš tos vietos, kur buvo ilgą laiką paslėpti. Abudu jie sudėliojo gražiai juos į porceliano dubenį. Tų brangiųjų akmenų spindėjimas ir spalvų įvairumas apakino jiems net akis, iš to didelio nustebimo jie nebežinojo, ką sakyti.

Aladino motina pagaliau įsitikino, kad jos sūnaus dovana negali netikti sultonui, ir pažadėjo nueiti pas jį. Ji paėmė porceliano dubenį su brangenybėmis ir surišo su gražia plona drobe. Su ta dovana iškeliavo pas sultoną. Didysis viziris ir kiti viziriai jau buvo atvykę, kai ji prisiartino prie sultono kiemo vartų. Ten jau stovėjo daug žmonių, turinčių reikalo prie sultono. Atidarius duris, ji su kitais įėjo į vidų. Įėjusi į vidų, ji atsistojo priešais, kur sėdėjo sultonas su savo viziriais.

Išklausęs daugelio žmonių prašymus ir skundus, sultonas su savo viziriais pasišalino iš salės. Niekas iš jų net nepaklausė Aladino motinos, ko jai reikia. Kitą dieną ji vėl buvo pas sultoną, bet ir vėl grįžo namo nei žodžio nepratarusi savo reikalu. Tik po kelių dienų sultonas ją pastebėjo nedrąsiai stovint, liepė pašaukti pas save ir paklausė, su kokiu reikalu ji čia atėjusi.

Virpėdama išpasakojo Aladino motina sūnaus prašymą ir maldavo valdovo pasigailėti jos už tokią drąsą. Išgirdęs jos kalbą, sultonas paklausė, ką ji ten turi taip rūpestingai surišta su balta drobe. Ji atrišo skarinį ir padėjo prieš jį visomis spalvomis tviskančius deimantus. Negalima žodžiais išreikšti sultono nustebimą, kai jis pamatė tokią krūvą brangių daiktų.

Jis ilgai žiūrėjo į juos netekęs žado, paskui paėmė deimantus iš Aladino motinos rankų ir prabilo:

— Kas jų gražumas! Koks turtas! Aš leisiu savo dukterį už tavo sūnaus, jei jis man atsiųs keturiasdešimt auksinių padėklų, pilnų tokių pat brangiųjų akmenų, kokių dabar atnešei. Tuos akmenis turi atnešti keturiasdešimt juodų vergų, iš kurių kiekvienas tegu vedasi baltą vergą, ir reikia, kad jie visi būtų puikiai apsidarę. Dabar grįžk, moterėle, namo, aš lauksiu tavęs su jo atsakymu.

Labai nusiminusi grįžo Aladino motina į namus ir apsakė sūnui sultono reikalavimą. Aladinas tiktai nusijuokė iš tokio reikalavimo, išėjus motinai, jis paėmė lempą ir patrynė. Tuo akimirksniu pasirodė baisus milžinas, ir Aladinas jam liepė negaištant atnešti sultono reikalaujamą dovaną. Milžinas išnyko ir tuojau vėl grįžo su keturiasdešimt juodų vergų, kiekvienas iš jų nešė ant galvos sunkų padėklą, pilną perlų, deimantų, rubinų ir smaragdų. Kiekvienas padėklas buvo apdengtas sidabro audeklu, išrašytu aukso gėlėmis. Visi tie vergai su aukso padėklais netilpo jų namuose, kiti sustojo kieme ir darže.

insert

Pamačiusi tokią minią vergų, Aladino motina ko neapalpo, bet Aladinas liepė jai vesti tuos vergus į sultono kiemą ir įteikti jam dovaną.

Vos pasirodė vergai kelyje su savo nešuliais, tuojau iš visų pusių subėgo didžiausia minia žmonių, norinčių pažiopsoti į nepaprastą eiseną.

Kai pirmas iš aštuonių dešimčių vergų priėjo prie sultono kiemo, sargai tuojau puolę atkėlė vartus.

Gavęs žinią apie vergų atvykimą, sultonas tuojau liepė juos atvesti pas save. Tie įžengė pro duris, išsirikiavę į eilę paskui kits kitą, viena jų dalis atsistojo iš dešinės, o kita iš kairės pusės. Taip jie sudarė didelį pusratį aplink sultono sostą, paskui kiekvienas kėlė nuo savo galvos padėklą ir dėjo ant patiesalo prie valdovo kojų. Padėję jie puolė kniūpsti ant aslos. Baltieji vergai darė tą pat. Atsikėlę nudangstė savo padėklus ir sustojo, laikydami rankas kryžmai ant krūtinės. Sunku suprasti sultono nustebimą, pamačius tiek turto. Žiūrėdamas į spindinčias krūvas brangiųjų akmenų, tarė jis Aladino motinai:

—   Eik, širdele, ir pasakyk savo sūnui, kad aš jo laukiu išskėtęs rankas!

Ta žinia taip nudžiugino Aladiną, jog jis nebegalėjo tarti žodžio motinai. Jis tuojau nubėgo į savo kambarį, užsidarė duris, iššaukė dvasią ir liepė greičiausiai jį nugabenti į pirtį. Ten nematomos rankos jį išmaudė, ištrynė kvepalais ir aptaisė drabužiais, žibančiais kaip auksas. Dvasia taip pat atvedė puikų žirgą ir dvidešimt vergų jam lydėti iš abiejų pusių kelyje į sultono rūmus. Visi turėjo prisipylę krepšius auksinių pinigų ir jodami juos žarstė saujomis visu pakeliu. Kas norėjo, tas juos rinko.

Pamatęs Aladiną įeinant, sultonas nulipo nuo sosto ir gražiai jį pasveikino. Sultonas labai džiaugėsi, sulaukęs tokio svečio, ir pakėlė didelę puotą. Jis klausė, ar Aladinas norėtų tą pačią dieną daryti vestuves ir pasilikti jo rūmuose.

—   Prašom palaukti,— atsakė Aladinas,— kol aš pastatysiu rūmus, tinkančius gyventi princesei. Prašom tik nurodyti man vietą rūmams kur netoliese nuo čia.

—   Mano sūnau,— tarė sultonas,— prieš mano rūmus yra didelis plotas tuščios žemės, pasirink daiktą, kur tau patinka.

Aladinas atsisveikino su sultonu ir iškeliavo. Pargrįžęs namo, jis tuojau pašaukė dvasią ir liepė pastatyti gražius rūmus prieš sultono namus.

Kitą rytą anksti atvyko dvasia ir pranešė:

—   Viešpatie, rūmai jau pastatyti, prašom eiti ir pažiūrėti, ar patiks. Aladinas apžiūrėjęs rado, kad jie daug gražesni, negu jis tikėjosi. Sunku žodžiais apsakyti, kaip sultonas ir jo artimieji stebėjosi, išvydę tuos puikius rūmus, tokį palocių.

insert

Aladino vestuvės su princese Badrulbadura buvo atšoktos tą pačią dieną su didele linksmybe.

Keletą mėnesių jaunieji gyveno didelėj laimėj, bet netikėtai atėjo jų laimės galas.

Aladinas kažkaip labai pamėgo medžioti, kiekvieną savaitę jis jojo į medžioklę, kartais gana toli nuo miesto.

Tuo laiku jo priešas, tas Afrikos žynys, savo kerais sužinojo, kad Aladinas nežuvęs, kaip jis buvo manęs, bet tapęs sultono žentu ir palikęs labai turtingas. Sužinojęs jis labai įtūžo ir, nieko nelaukdamas, iškeliavo į Kinų žemę. Atvykęs jis užėjo pas vieną iš didžiausių pirklių ir pradėjo kalbą apie Aladiną ir jo stebuklingą palocių. Tokiu būdu jis išgirdo, kad Aladinas išjojęs medžioti ir grįšiantis namo tik už kelių dienų. Žynys nusipirko tuziną žibančių naujų lempų, susidėjo į krepšį ir nuvyko prie Aladino palociaus. Atsistojęs netoli durų, jis ėmė šaukti:

— Kas nori mainyti senas lempas į naujas?

Jo šauksmas pritraukė daug žmonių, tie palaikė jį kvailiu, kad mainė senas lempas į naujas.

Kai jis paėjo po princesės langu, visos jos vergės, žiūrėdamos į gatvę, ėmė juoktis iš jo.

- Eikš,— sušuko viena vergė,— mes pažiūrėsime, ar tas senas kvailys taip galvoja, kaip sako. Aure ant lentynos riogso sena apskretusi lempa, tegu jos vietoj mums duoda naują!

Princesė davė sutikimą daryti mainus, ir viena vergė išbėgo su ta lempa laukan. Žynys už ją su džiaugsmu davė gražiausią iš savo atsineštų lempų.

Sulaukęs nakties, žynys iššaukė lempos dvasią ir paliepė jai nukelti jį, palocių ir princesę į tolimiausią Afrikos užkampį. Paliepimas buvo bematant įvykdytas.

Kas gali apsakyti sultono širdies skausmą, kai atsikėlęs kitą rytą jis pamatė kažkur dingus priešais stovėjusį žento palocių su jo dukteria. Jis tuojau išsiuntė kareivius ieškoti Aladino.

Aladinas buvo rastas ir atvestas pas sultoną. Susirūstinęs sultonas norėjo tuojau nukirsti jam galvą, bet pabijojo erzinti žmonių, mylėjusių Aladiną už jo didelį dosnumą.

—    Eik sau, niekšai! — suriko sultonas.— Tuo tarpu paleidžiu tave gyvą, bet, jei vėl pasirodysi man į akis negrąžinęs dukters, tuoj neteksi galvos!

Aladinas išėjo iš sultono namų, bet nežinojo, kur eiti ir kur ieškoti princesės. Beklaidžiodamas priėjo gražų upelį ir ėmė leistis nuo kranto žemyn prie vandens. Besileisdamas paslydo koją, o kad neišvirstų, griebėsi su viena ranka už kitos ir brūkštelėjo tebenešiojamą ant savo piršto gautą iš žynio žiedą. Žiedo dvasia lyg dygte išdygo iš žemės prieš jį ir tarė:

—    Ko reikalauji iš manęs?

insert

—    O galingoji dvasia,— sušuko Aladinas,— nunešk mane tenai, kur dabar stovi mano palocius!

Viena akimirka Aladinas atsidūrė šalia savo palociaus, stovinčio vidury girios netoli kažkokio nepažįstamo miesto. Princesė vaikščiojo po kambarį ir liejo griaudžias ašaras. Netikėtai ji žvilgtelėjo pro langą ir pamatė Aladiną stovint po medžiu. Davusi ženklą tylėti, ji išsiuntė vieną vergę, kad atvestų jį pro šonines duris. Kai princesė su vyru, taip netikėtai vėl susitikę, atsibučiavo ir iš džiaugsmo abudu atsiverkė, Aladinas tarė:

—    Pasakyk, brangioji, kas atsitiko su sena lempa, kur aš buvau palikęs ant lentynos?

Princesė papasakojo, kad jos vergė išmainiusi ją į kitą, naują. Ji taip pat pasakė, kad tironas, į kurio valdžią ji pateko, tą lempą visados nešiojantis užsikišęs už ančio. Aladinas tuojau suprato, kad tai yra jo priešas žynys.

Besikalbėdami jie sugalvojo būdą, kaip vėl atsiimti tą lempą. Aladinas nuėjo į miestą ir sumainė savo drabužius su laukininku. Paskui nusipirko miltelių; kas jų praryja, tuoj numiršta. Tada princesė pasikvietė žynį vakarieniauti kartu. Tas pakvietimas žynį labai nudžiugino, nes lig tolei jis negalėjo išgirsti malonesnio iš jos žodžio. Sėdint prie stalo, ji liepė vergei atnešti dvi taures jos sutaisyto vyno. Ji paėmė vieną taurę ir prinešė prie lūpų, dėdamasi truputį nugėrusi, paskui davė žyniui apsimainyti vynais, kaip reikalauja paprotys daryti iš mylinčiųsi Kinų krašte. Jis su džiaugsmu paėmė iš jos taurę, kur buvo įpilta nuodų, išgėrė ją ligi dugno ir beregint nuvirto žemėn be kvapo.

Aladinas tuo metu laukė arti pasislėpęs, tuoj prilėkė, ištraukė lempą žyniui iš užančio, iššaukė dvasią, ir ta bežiūrint nunešė palocių į tą pačią vietą, iš kur buvo paimtas.

Negalėdamas iš rūpesčio miegoti, sultonas jau auštant buvo atsikėlęs, priėjo prie lango ir pažvelgė į tą daiktą, kur buvo palocius. Galima suprasti jo džiaugsmą, kai jis išvydo Aladino palocių žibant prieš saulę. Norėdamas greičiausiai apkabinti dukterį, jis paėmė sargybą ir tuojau išsiskubino iš namų, Dėl Aladino grįžimo su princese ištisą savaitę visi gėrė ir valgė, be paliovos griežė muzika.

Neilgai trukus mirė pats sultonas, ir jo sostas atiteko Aladinui su princese.