Andriuko akmenėlis

Kartą Andriukas parsinešė iš lauko baltą akmenėlį. Sutikęs draugus, parodė jiems ir sako:

— Tai parsinešiau akmenį: nedidelis, bet sunkus; jūs nė vienas jo nebūtumėt parnešę.

Pamatę akmenėlį, vaikai akis į Andriuką pastatė, pečiai patrūkčiojo.

— Ar tau galvoje negera? Tokių akmenėlių nuolat iš upelio parsinešam, — pasakė Petrukas.

— Aną dieną pilnas kišenes parvilkau, — pasigyrė Viktukas.

Andriukas klausė, šypsojosi ir toliau juokavo.

— Girkitės, girkitės, o kai reiks, tai šito ir pakelti negalėsit.

Ir, nusivedęs vaikus prie šulinio, įmetė akmenėlį į vandens kibirą.

— Nagi, pakelkit, kurs stipresnis, — paragino Andriukas.

Vaikai šoko imti akmenėlį iš vandens. Grybšt vienas, grybšt antras ir paleidžia atgal į kibirą.

— Kad karštas! — sako. — Kas tai per akmuo?

O Andriukas tik šypsosi.

— Patys pažiūrėkit.

Gi akmenėlis kai ims čirkšti, vanduo virti. Vaikų kitą net baimė paėmė, kad čia kas pikta nepasidarytų.

Akmenėlis čirškė, čirškė ir subyrėjo.

Vaikai puolė klausinėti, kas tai per akmuo, kur Andriukas rado.

Andriukas nusipasakojo. Turįs išsikasęs upelio krante krosnį bulvėms kepti. Krosnį išsigrindęs akmenėliais, kad ugnelė geriau degtų.

Kartą vienas akmenėlis nuriedėjęs į vandenį ir taip pat čirškęs, kaip ir šitas.

Tai buvęs kalkakmenis, arba klintis. Kai klintį išdegini ir įmeti į vandenį, ji smarkiai įkaista, subyra ir pasidaro kalkės.