Anselis ir Grytutė

Netoli didelės girios gyveno kartą neturtingas medkirtys su pačia ir dviem vaikais: berniukas buvo vardu Anselis, o mergaitė – Grytutė. Vertėsi jis gana sunkiai, nelabai turėjo ką ir valgyti, o kartą, kai visam krašte užėjo didelis brangmetis, visai bėda prispyrė, neišgalėjo nė duonos kąsnio nusipirkti. Vieną vakarą vartėsi vartėsi medkirtys lovoje, sunkių minčių kamuojamas, paskui atsidusęs ir sako pačiai:

– Ir kaip čia toliau reikės gyventi? Kuo maitinsim savo vargšus vaikelius, jeigu ir patys ničnieko nebeturim?

– Žinai ką, tėvai? – atsakė pati. – Nuveskim rytoj iš pat ankstaus ryto vaikus į girią, kur didžiausias tankumynas, sukurkim jiems ugnį, duokim dar kiekvienam po kąsnelį duonos, o paskui palikim vie nus ir eikim prie savo darbo. Jie nesuras kelio atgal namo, ir mes jų atsikratysim.

– Ne, motin, – tarė vyras, – šito aš nepadarysiu. Širdis man neleidžia palikti savo vaikus girioje vienus – ateis miško žvėrys ir sudraskys juos.

– Ak tu, kvaily, – šokosi pati, – tada mes visi keturi turėsim mirti iš bado, galėsi tik lentas karstams obliuoti.

Ir tol kvaršino jam galvą, kol tas pagaliau sutiko.

– Bet sakyk, ką nori, – vargšų vaikų man gaila, – tarė vyras.

Abu vaikai, kankinami alkio, taip pat negalėjo užmigti ir viską girdėjo, ką pamotė kalbėjo tėvui. Grytutė verkė graudžiomis ašaromis ir sakė Anseliui:

– Dabar tai jau prapuolėm.

– Neverk, Grytute, – ramino ją Anselis, – nebijok, aš jau ką nors sugalvosiu.

Ir kai tėvai sumigo, jis atsikėlė, apsivilko švarkelį, pravėrė mažąsias dureles ir išslinko į kiemą. Lauke skaisčiai švietė mėnulis, ir balti akmenukai panamėj spindėjo kaip sidabro pinigėliai. Anselis pasilenkė ir prisidėjo jų į švarkelio kišenę kiek tik tilpo. Paskui sugrįžo atgal į trobą ir tarė Grytutei:

– Nesirūpink, seserėle, ir ramiai miegok, Dievulis mūsų neapleis.

Ir vėl atsigulė į lovą.

Vos tik pradėjo brėkšti, dar net saulė nebuvo patekėjusi, atėjo pamotė ir ėmė žadinti vaikus:

– Kelkitės, tinginių pančiai, eisim į mišką malkų parnešti.

Paskui įdavė abiem po riekelę duonos ir pasakė:

– Šekit, turėsit pietums, tik nesuvalgykit anksčiau, daugiau nieko nebegausit.

Grytutė pasikišo duoną po prijuoste, nes Anselio kišenė buvo pilna akmenukų. Ir tada jie visi kartu išėjo į girią. Kai paėjo galiuką, Anselis sustojo ir atsigręžė į namus – taip jis daug kartų gręžiojosi ir gręžiojosi. Tėvas ir sako:

– Anseli, ko tu vis gręžiojiesi ir atsilieki, nežiopsok, eik greičiau.

– Ak, tėte, – atsakė Anselis, – aš žiūriu į savo baltą katytę, ji tupi ant stogo ir nori man sudie pasakyti.

– Kvaily, – tarė pamotė, – tai ne katytė, tai kaminas ryto saulėje spindi.

insert

Tačiau Anselis ne į katytę dairėsi, o vis mėtė iš kišenės baltus akmenukus ant kelio.

Kai atėjo į miško gilumą, tėvas tarė:

– Na, vaikučiai, pririnkit malkų, aš užkursiu jums ugnį, kad nesušaltumėt.

Anselis su Grytute pritempė žabų, sukrovė jų visą krūvą. Paskui tėvas uždegė žabus, ir, kai laužas gerai įsiliepsnojo, pamotė tarė:

– Na, vaikai, dabar gulkitės prie ugnies ir pailsėkit, mes eisim į mišką malkų kirsti. Kai pabaigsim darbą, ateisim jūsų pasiimti.

Anselis su Grytute sėdėjo prie laužo, ir kai atėjo pietų metas, kiekvienas suvalgė savo riekelę duonos. O kad girdėjo pokšint kirvį, tai manė, jog tėvas yra kažkur netoliese. Bet iš tikrųjų pokšėjo ne kirvis, o vėjo sūpuojama šaka, tėvo pririšta prie sauso medžio. Taip jiems besėdint, ėmė merktis iš nuovargio akys, ir jie kietai užmigo. Kai galų gale pabudo, buvo jau tamsi naktis. Grytutė pradėjo verkti ir aimanuoti:

– Vaje, kaip mes dabar pareisim iš tos girios! Bet Anselis ją paguodė:

– Palauk valandėlę, kol patekės mėnulis, tada mes surasim kelią namo.

Ir kai patekėjo mėnulio pilnatis, Anselis paėmė sesutę už rankos ir nusivedė palei akmenukus, kurie blizgėjo kaip ką tik nukaldinti sidabriniai, ir rodė jiems kelią. Ėjo juodu taip visą naktį ir švintant par-

ėjo į tėvų namus. Pasibeldė į duris, ir kai pamotė atidariusi pamatė, kad tai Anselis su Grytute, tuoj ėmė bartis:

– Ak jūs, nenaudėliai, ko taip ilgai kirmijot miške, mes jau manėm, kad visai nepareisit.

O tėvui tartum akmuo nuo širdies nuslinko, nes jis labai graužėsi, palikęs vaikus vienus girioje.

Praėjo nedaug laiko, ir vėl skurdas ėmė žvelgti iš visų pakampių. Vieną naktį vaikai išgirdo, kaip pamotė lovoje tarė tėvui:

– Vėl viskas suvalgyta, turim dar pusę kepaliuko duonos, o paskui galėsim kabinti dantis ant lentynos. Reikia atsikratyti vaikų, nuveskim juos rytoj giliau į girią, kad nerastų kelio atgal; kito išsigelbėjimo aš nematau.

Tėvui širdis neapsivertė šitaip daryti, ir jis pagalvojo: „Geriau būtų paskutiniu kąsniu su vaikais dalytis.“ Bet pati nenorėjo nieko girdėti, tik barėsi ir priekaištavo vyrui. Ką gi – į klaną puolęs, sausas nekelsi, nusileido pirmą kartą, turėjo nusileisti ir antrą.

Bet vaikai dar nemiegojo ir viską girdėjo. Kai tėvai sumigo, Anselis vėl atsikėlė ir norėjo eiti į lauką akmenukų pasirinkti, kaip ir aną kartą, bet pamotė buvo užrakinusi duris, ir jis negalėjo išeiti. Tačiau guodė sesutę ir kalbėjo:

– Neverk, Grytute, miegok ramiai, gerasis Dievulis mūsų neapleis.

Anksti rytą pamotė atėjo ir prikėlė vaikus iš lovos. Jie vėl gavo po riekelę duonos, bet šį kartą ji buvo dar plonesnė negu aną sykį. Eidamas į girią, Anselis visą kelią trupino duoną kišenėje ir kur buvęs, kur nebuvęs vis sustodavo ir numesdavo trupinėlį ant žemės.

insert

– Anseli, ko tu vis stoviniuoji ir dairaisi atgal, –

subarė tėvas, – eik gražiai.

– Aš žiūriu į savo balandėlį, jis tupi ant stogo ir nori man sudie pasakyti.

– Kvaily, – tarė pamotė, – tai ne tavo balandėlis, tai kaminas ryto saulėje spindi.

Tačiau Anselis vis mėtė ir mėtė trupinėlius ant žemės.

Šį kartą pamotė nuvedė vaikus dar giliau į girią, kur jie niekados dar nebuvo kojos įkėlę. Čia tėvas vėl užkūrė didelį laužą, ir pamotė tarė:

– Pasėdėkit čia, vaikai, o kai pavargsit, galit ir pamiegoti, mes eisim į mišką malkų kirsti. Vakare, kai baigsim darbą, ateisim jūsų pasiimti.

Kai atėjo pietų metas, Grytutė pasidalijo duona su Anseliu, nes jis savo riekelę buvo ant kelio ištrupinęs. Paskui jie užmigo ir išmiegojo iki vėlaus vakaro, bet niekas neatėjo vargšų vaikų pasiimti. Kai pabudo, buvo jau visai sutemę, ir Anselis ėmė guosti sesutę sakydamas:

– Palauk, seserėle, kol patekės mėnulis, tada bus matyti trupinėliai, kuriuos aš išbarsčiau, jie parodys mums kelią namo.

Mėnuliui patekėjus, vaikai leidosi į kelionę, bet neberado trupinėlių – juos buvo sulesę paukšteliai, kurių tūkstančiai skraido po laukus ir miškus. Anselis tarė Grytutei:

– Nebijok, vis tiek kaip nors rasim kelią.

Bet nerado. Ėjo, ėjo kiaurą naktį ir paskui dar visą dieną nuo ryto iki vakaro, bet girios krašto nepriėjo; beeidami labai išalko, nes visas jų valgis buvo tik viena kita uogelė, nusiskinta pakelėj. Galiausiai taip nusivarė, jog nebegalėjo kojų pavilkti, atsigulė po medžiu ir užmigo.

Taip išaušo trečias rytas, kai jie buvo palikę savo tėvo namus. Ir vėl leidosi į kelią, bet juo ilgiau ėjo, juo giliau klydo į girią, ir jeigu netrukus nebūtų atėjusi pagalba, būtų pražuvę.

Vidurdienį pamatė jie tupintį ant šakos gražų, baltą kaip sniegas paukštį, jis taip gražiai giedojo, jog vaikai sustojo ir ėmė jo klausytis. Pagiedojęs paukštis pakėlė sparnus ir nuskrido, lyg rodydamas jiems kelią. Vaikai nusekė paskui jį ir netrukus išvydo trobelę; ant tos trobelės stogo paukštis ir nutūpė. Priėjo jie arčiau, žiūri – trobelė pastatyta iš duonos, apdengta meduoliais, o jos langai iš skaidraus cukraus.

– Na, dabar kad pasivaišinsim, tai pasivaišinsim, – tarė Anselis. – Aš atsilaušiu gabaliuką stogo, o tu, Grytute, gali paragauti lango, jis saldus ir tau patiks.

Anselis pasisiekęs atsilaužė gabaliuką stogo – paragaus, ar skanus, o Grytutė priėjo prie lango ir ėmė jį kramsnoti. Ir sušuko iš trobelės plonytis balselis:

Kas ten brazda, brazdinėja, Kas trobelę graužinėja?

Vaikai atsiliepė:

Vėjelis, vėjužėlis, Padangių skrajūnėlis.

insert

Ir toliau sau valgė lyg niekur nieko.

Anseliui labai patiko stogas, ir jis atsilaužė jo didelį luistą, o Grytutė išmušė visą apvalų langelį, atsisėdo ir gardžiuojasi juo. Staiga atsidarė durys, ir iš trobelės iškūprino sena sena moteriškė, lazda pasiramsčiuodama. Anselis su Grytute taip išsigando, jog net gardėsiai jiems iš rankų iškrito. Bet senė pakratė galvą ir sako:

– O, mielieji vaikeliai, iš kur jūs čia atsiradot? Eikit vidun ir pabūkit pas mane, nebijokit, nieko blogo jums nedarysiu.

Ir, paėmusi už rankos, įsivedė vaikus į trobelę. Čia ji skaniai juos pavalgydino, davė pieno ir paplotėlių su cukrum, obuolių ir riešutų. Paskui baltai paklojo dvi gražias loveles, ir Anselis su Grytute atsigulė manydami, kad atsidūrė danguje.

Tačiau senė tik dėjosi tokia gera esanti, iš tikrųjų ji buvo pikta ragana, tykojo vaikų ir duonos namelį buvo pasistačiusi tik norėdama jų prisivilioti. Jeigu kas pakliūdavo jai į nagus, tą ji nugalabydavo, išsivirdavo ir suvalgydavo, ir tai būdavo jai šventė. Raganos yra raudonakės ir nemato, kas atokiau darosi, bet turi gerą uoslę, kaip žvėrys, ir pajunta žmones iš tolo. Kai Anselis su Grytute priartėjo prie jos trobelės, ji piktai nusijuokė ir pasakė:

– Tie jau mano, niekur jie dabar nuo manęs nebepaspruks.

Anksti rytą, kai vaikai dar miegojo, ragana atsikėlė ir, matydama, kaip jie abu taip skaniai miega ir kokie putlūs raudoni jų veideliai, sumurmėjo sau panosėje:

– Tai bus gardus kąsnelis.

Paskui stvėrė savo išdžiūvusia ranka Anselį ir, nunešusi į tvartuką, uždarė į gardą. Galėjo jis šaukti, kiek tik jam patinka, – nieko tas nepadėjo. Paskui nuėjo pas Grytutę, prikėlė ją iš miego ir sušuko:

– Kelkis, tingine, prinešk vandens ir pataisyk savo broliui skaniai pavalgyti, jis sėdi tvartuke ir turi gerai nusipenėti. Kai nusipenės, aš jį suvalgysiu.

Grytutė graudžiai pravirko, bet verk neverkusi – turėjo daryti, ką liepė piktoji ragana.

Dabar vargšui Anseliui buvo verdamas kuo gardžiausias valgis, o Grytutė gaudavo tik vėžio kiautelių. Kiekvieną rytą senė nuslinkdavo prie tvartuko ir sušukdavo:

– Anseli, iškišk pirštą, noriu pažiūrėti, ar jau greit nusipenėsi.

Bet Anselis iškišdavo jai kauliuką, o kad senė buvo priežlibė, tai nepastebėdavo ir manydavo, jog tai Anselio pirštas, ir negalėjo atsistebėti, kodėl jis taip ilgai netunka. Kai praėjo keturios savaitės, o Anselis buvo vis toks pat liesas, ragana neteko kantrybės ir nebenorėjo ilgiau laukti.

– Ei, Grytute, – šūktelėjo ji mergaitei, – sukis greičiau ir prinešk vandens: ar liesas, ar riebus Anselis, rytoj aš jį vis tiek pjausiu ir išsivirsiu.

insert

Ak, kaip verkė raudojo vargšė sesutė, vandenį nešdama, ir kaip riedėjo ašarėlės jos skruostais!

– Gerasis Dievuli, padėk mums, – aimanavo ji, – verčiau jau žvėrys būtų mus girioje sudraskę, tada bent drauge būtume numirę.

– Liaukis žliumbusi, – tarė senė, – vis tiek nieko tai nepadės.

Kitą rytą Grytutė turėjo anksti keltis, užkurti ugnį ir užkaisti katilą su vandeniu.

– Pirma duoną iškepsim, – tarė senė, – aš jau iškūrenau krosnį ir tešlą išminkiau.

Ir nugrūdo vargšę Grytutę prie krosnies, iš kurios dar liepsnos liežuviai veržėsi.

– Įlįsk į krosnį, – liepė ragana, – ir pažiūrėk, ar gerai išsikūrenusi, kad galėtume duoną pašauti.

Ir kai Grytutė įlįs, ketino krosnį uždaryti, iškepti ten mergaitę, o paskui suėsti. Bet Grytutė suprato jos užmačias ir sako:

– Kad aš nežinau, kaip tai daryti. Kaipgi aš ten įlįsiu?

– Žioplė, – tarė senė, – anga gana didelė, aš ir pati galėčiau įlįsti.

Užsirabždino ant prieždos ir įkišo galvą į krosnį. Tada Grytutė tik riūkt, kad pastums – ir įgrūdo raganą į krosnį, paskui trinkt uždarė geležines dureles ir užšovė skląstį.

Ai, ai, ai, kad pasiuto ragana staugti, baisu buvo ir klausytis, bet Grytutė paliko ją ir pabėgo. Taip nelaboji ragana ir suspirgėjo.

Grytutė nubėgo tiesiai pas Anselį, atidarė jo tvartuką ir sušuko:

– Anseli, mes išgelbėti, senoji ragana nebegyva. Anselis išlėkė iš tvartuko – kaip paukštis, paleistas iš narvelio. Ir kaip jie džiaugėsi, puolė vienas kitam ant kaklo, šokinėjo aplinkui ir bučiavosi! Dabar jau nieko nebereikėjo bijoti, įėjo į raganos namus, o ten visose kertėse stovėjo dėžių dėžės su

perlais ir brangakmeniais.

– Šitie pravers dar geriau negu akmenukai, – tarė

Anselis ir prisikimšo kišenes, kiek tik tilpo.

– Aš irgi noriu šiek tiek parsinešti namo, – tarė

Grytutė ir prisižėrė pilną skraituką.

– O dabar kuo greičiau sprunkam iš raganos miško, – tarė Anselis.

Bet kai pora valandų paėjo, žiūri – priešais tyvuliuoja didelės didelės marios.

– Mes nepersikelsim į kitą krantą, – nusiminė

Anselis, – čia nėra nei liepto, nei tiltelio.

– Ir laivelio niekur nematyti, – atsakė Grytutė, – bet plaukioja balta antis, jei paprašysiu, ji padės mums persikelti į kitą krantą.

Ir sušuko:

Antele, antele,

Čia Grytutė ir Anselis. Nėra liepto nei tiltelio, Perkelk mus kitan krantelin.

Antelė priplaukė prie kranto. Anselis atsisėdo ant jos, pakvietė ir sesutę sėstis šalia.

– Ne, – atsakė Grytutė, – antelei bus per sunku, tegu ji perkelia mus po vieną.

insert

Gerasis paukštelis taip ir padarė. Ir kai juodu laimingai atsidūrė kitame krante ir valandėlę paėjėjo, giria ėmė rodytis vis labiau ir labiau pažįstama, ir galų gale jie iš tolo pamatė tėvo namus. Tada pasileido tekini, įbėgo į trobą ir puolė tėvui ant kaklo. Nuo to laiko, kai paliko vaikus girioje, tėvas niekur negalėjo ramybės sau rasti, o pamotė per tą laiką numirė. Grytutė iškratė savo skraitelį, ir perlai su brangakmeniais pažiro po aslą, Anselis taip pat ėmė berti saują po saujos iš savo kišenės. Taip pasibaigė visi jų vargai, ir paskui jie ilgai ir laimingai drauge gyveno.

Mano pasaka baigta, bėga štai pelė greita, kas tą pelę pasigaus, galės pasisiūti iš jos didelę didelę

kailinę kepurę.