Apie geležinį vilką

Vieną kartą velnias nuėjo pas dievą ir sako:

—      Leisk man, aš visus žmones išpjausiu.

Dievas pagalvojo, pagalvojo ir leido jam išpjauti visus žmones. Velnias tuoj pasivertė geležiniu vilku ir pradėjo pjaut žmones. Išpjovė visus žmones, atliko tik brolis ir sesuo. Išsikasė po žemėm rūsį ir gyvena abudu.

O vilkas niekur negali jų atrasti. Lėkdamas per pasaulį, vieną kartą užeina ožioką. Užpuolė jį ir ruošias jau praryti, tiktai ožiokas pradėjo prašytis, kad paleistų:

—      Paleisk tik mane, aš tau pasakysiu, kur gyvena brolis ir sesuo. Mesk mane per kairį petį, kur ragai įsibes, ten kask ir rasi juos.

Kaip sakė, vilkas taip ir padarė. Ir iškasė juos. Sesers būta labai gražios, ir vilkui ji labai patiko. Kai nori vilkas brolį papjauti, tas tuoj už sesers ir užlenda, o jos vilkas neliečia. Ėmė ir pasivertė vilkas ponaičiu, padavė galvą paieškot ir užmigo. Jie abu bėgt. Bėgo, bėgo ir pribėgo marias. Nežino, kas čia daryt, kaip pereit per marias. Pamato ateinant senelį, jie tuoj klaustis jo. Senelis klausia:

—      Ar neturit vestuvinio žiedo ir skarelės?

Jie pasisakė, kad turi.

—      Tai paridenkit žiedą per skarelę ir bus kelias.

Jie parideno žiedą, ir pasidarė per marias kelias, ir pabėgo. Tik žiūri — vilkas baigia vytis, kone pusiau marių įėjęs. Tuoj jie atgalio atrideno žiedą, ir nebėr kelio. Vilkas ir neperbaigė eiti, atplaukė atgal, o jie rado trobelę ir pradėjo gyventi. Brolis eidavo į mišką medžiotų, o sesuo likdavo namie.

Sesuo pradėjo gailėti vilko, kad jis taip staugia už marių. Atrado skarelę su žiedu, parideno ir padarė kelią per marias. Vilkas ir atbėgo pas ją.

Brolis tuomet vaikščiojo po mišką ir susitiko senelį. Tas jam paliepė pasikirsti tris lazdas — vieną obelinę, kitą uosinę, o trečią ąžuolinę, ir pasakė:

Kai užeisi drūtą obelį, tai obeline lazda suduok, kai užeisi drūtą uosį, uosine lazda suduok, o kai užeisi drūtą ąžuolą, tai ąžuoline lazda suduok.

Kai užėjo jis drūtą obelį, sudavė su obeline lazda, iššoko iš obels didelis šuva. Užėjęs drūtą uosį, sudavė su uosine lazda, iššoko didesnis šuva. O kai sudavė į ąžuolą su ąžuoline lazda, tai iššoko iš ąžuolo šuva didesnis ir už anuos. Šitie šunys prigaudydavo jam kiškių ir kitoniškų žvėrių.

Anas parėjo namo, o vilkas pasivertė adata, įlindo į suolą ir pasakė seseriai:

—      Pasodink brolį toje vietoje, tai aš jį sudraskysiu.

Sesuo pradėjo kalbint brolį:

—      Broliukas mano nuvargęs, po mišką vaikščiojęs, sėskis.

Tuoj pirmas šuva kapt už suolo ir išplėšė pusę suolo.

Sesuo pradėjo bartis:

- Matai, šunes suolą sudraskė. Užmušk juos.

— Tai suolą aš padirbsiu kitą, o šunes mus maitina.

Rytojaus dieną brolis vėl išėjo su šunimis į mišką medžiotų. Vilkas ir sako:

- Dabar aš pasiversiu druska; kai anas valgys, tu įpilk druskos į viralą: aš jį ir sudraskysiu.

Kai brolis parėjo namo iš miško, padavė jam valgyt ir, paėmus nuo stulpo druskos, įpylė į bliūdelį. Tuoj antras šuva šoko ir sudraskė bliūdelį. Sesuo bartis ant jo:

—      Vienas suolą, kitas bliūdelį sudraskė — užmušk tu šituos šunis.

—      Tai čia bėda! Bliūdelį aš padirbsiu ir naują.

Rytojaus dieną ir vėl anas išėjo į mišką. Vilkas sako:

—      Tu apsirk ir sakyk: „Man nė jokių vaistų nereikia. Tik yra, sakyk, malūnas trejom devyneriom durim, trejom devyneriom girnom; kad atneštum iš to malūno miltų, aš ir sugyčiau."

Ateina brolis iš miško ir randa jau ją sergančią. Ji taip ir pasakė jam, kaip vilkas mokė. Anas su šunim ir išėjo į tą malūną. Kai tik šunes subėgo į malūną, durys trinkt ir užsidarė. Šunes staugia, nebeišlenda iš malūno. Brolis ir eina raudodamas:

—      Dabar, kai pareisiu namo, mane užkamuos.

Sutiko senelį.

—      Ko tu raudi?

—      Kaipgi neraudosiu, kad mano šunis uždarė malūne. Kai pareisiu namo, mane vilkas sudraskys.

Davė jam senelis dūdelę:

—      Rasi pirtį iškūrentą dėl tavęs, kad tave sudegintų. Kai tave įves, tai paprašyk, kad leistų paskutinį kartą padūduoti dūdele.

Kai parėjo namo, rado pirtį iškūrentą. Vilkas pastatė geležinę pirtį. Tuoj jį nuvedė ir pradėjo vanoti. Jis pasiprašė oran:

—      Leisk man nors kartą padūduoti dūdele.

Vilkas išleido. Vieną kartą padūdavo, atlėkė pirmas šuva. Įėjo vėl į pirtį, ir vėl jį pradėjo vanoti. Išleido jį ir kitą kartą. Kai sudūdavo, atlėkė antras šuva. Vėl jį vanoja pirty, baigia jau kamuot:

—      Leisk man dar kartą padūduot.

Kai sudūdavo, atlėkė ir trečias šuva. Tuoj jie apipuolė vilką ir sudraskė. Jis ir parėjo namo.

Sesuo rytojaus rytą nuėjo į pirtį, rado iltį ir pasiėmė. Kitądien brolis paėmė seserį, nuvežė į mišką, pririšo prie medžių, pastatė kubilą ir tris vežimus virkščių ir pasakė:

—      Kai šitas virkščias suvalgysi ir kubilą priliesi ašarų, tai paleisiu.

Tuo metu karaliūčia užkurį ėmėsi. O žmonių daugiau nebuvo, kaip tik šitas brolis. Ir pradėjo jį piršti. Sutaisė vestuves. Reikia važiuoti į jungtuves, karaliūčia ir klausia:

—      Ar nėr kokio giminės, ar brolio, ar sesers, ar tetulės patalui pataisyti?

Jis atminė apie seserį:

—      Mano yra sesuo: dvidešimt septyneri metai, kai nuvežiau į girią, gal dar gyva.

Anas ir nuėjo. Atrado: virkščios suėstos, kubilas priraudotas. Ir parsivežė namo. Kai jauniesiems sesė taisė patalą, ir įdėjo iltį. Brolis kai gulė, iltis įlindo į šoną — ir nebegyvas. Sesuo sako:

—      Oje, šunų šitų neprileiskit, nes jie sudraskys brolį.

Nuvežė į kapus laidoti. Kai į duobę įleido, vienas šuva įšoko ir išnešė iš duobės. Sesuo rėkia:

—      Šaukit šunis, šaukit!

O kiti dar žiūri, ką jie darys. Tuoj vienas šuva apuostė, aplaižė, atrado iltį ir ištraukė. Brolis ir atgijo. Paėmė jis kardą ir nukirto galvą seseriai, o su karaliūčia ilgai gyveno santarvėj ir meilėj.