Apie gerą sūnelį

Labai seniai viename kaime gyveno berniukas, vardu Virgutis. Sunkiai susirgo jo mama. Virgutis labai mylėjo savo mamą. Senas daktaras pasakė, kad vienintelis vaistas, kuris gali sugrąžinti ligonei sveikatą, yra gyvybės vanduo, o to gyvybės vandens galima pasisemti šaltinėlyje ant Stiklo Kalno — už kalnų, už miškų.

Virgutis pasiėmė ąsotėlį ir leidosi į tolimą kelionę. Ėjo pro didelį ežerą. Prie kranto tinkle daužėsi didžiulis šamas.

—       Pakliuvau į tinklą,— skundėsi jis,— kas mane išvaduos.

Virgutis vienas du išpainiojo iš tinklo šamą ir nuėjo toliau.

Pievos pakraštyje sutiko kiškutį sužeista kojele. Atplėšė gabalėlį baltų marškinių, aprišo kiškučiui kojelę, dar paglostė aplėpausiui galvą ir nuėjo toliau.

Miške išgirdo kažką šlamant ir pamatė žabanguose erelį. Priėjo ir išpainiojo paukštį. Erelis pakilo lig debesų, o Virgutis nuėjo toliau.

Keliavo dieną ir naktį, kol priėjo plačią upę, per kurią nebuvo tilto. Iš vandens žvilgtelėjo šamas.

—       Nenusimink,— pasakė,— aš tave perkelsiu į kitą krantą.

Berniukas atsisėdo ant žuvies nugaros ir perplaukė upę. Nuo kito kranto jau buvo matyti tolumoje aukštas Stiklo Kalnas. Prie jo reikėjo eiti per šlapią pievą ir durpyną. Virgutis nusiminė: tikslas taip arti, bet kaipgi perbristi pelkę?

Tada atstriksėjo kiškutis.

—             Sėskis man ant nugaros,— pasakė. Kiškutis, šokuodamas nuo kupsto ant

kupsto, nunešė Virgutį prie pat Stiklo Kalno.

Stiklo Kalnas buvo slidus ir status. Virgutis bandė kopti į jį, bet negalėjo pažengti nė vieno žingsnio. Atsisėdo ant akmens ir pravirko. Tada pasirodė erelis.

—       Duok man ąsotėlį, Virguti, atnešiu tau gyvybės vandens,— pasakė jis.

Nuskrido erelis prie šaltinėlio, kuris buvo Stiklo Kalno viršūnėje, ir po valandėlės atnešė indą, pilną šalto tyro vandens.

Pareiti atgal Virgučiui vėl padėjo kiškutis ir šamas. Sugrįžęs namo, berniukas davė ligonei išgerti gyvybės vandens. Mama atsikėlė iš lovos sveikut sveikutėlė ir stipriai stipriai pabučiavo sūnelį.

Liga — ne sesuo.