Apie gyvulių aukojimą

Nagų gentis kitados gyveno ant kalno, vadinamo Insai Sira.

Tais laikais gyvuliai mokėjo žmonių kalbą. Žmonės ir gyvuliai gyveno skyrium, bet jei kas nors iš jų susirgdavo, būdavo gydomi tais pačiais vaistais. Tie vaistai buvo tokie geri, kad net numirėlį galėdavo atgaivinti. Taigi nei žmonės, nei gyvuliai niekados nemirdavo. Netrukus jų priviso gyvas galas.

Kuo daugiau žmonių, tuo daugiau jiems reikia žemės, todėl greitai gyvuliams neliko kur ganytis. Kur tik jie patraukdavo ieškodami ganyklų, visur aptikdavo žmonių auginamus ryžius. Niekur neradę žolės ir baisiai užpykę ant žmonių, gyvuliai ėmė ėsti jų pasėlius. Žmonės prašė liautis, bet anie neklausė. Visi pasėliai buvo nuniokoti, neliko žmonėms kas valgyti, teko badą kęsti. Tuomet nuėjo jie pas žiniuoni ir ėmė skųstis. Žiniuonis didžiai pasipiktino, kad gyvuliai šitaip nuniokojo pasėlius, ir nusprendė jų daugiau nebegydyti. Kai susirgęs gyvulys kreipdavosi pagalbos, žiniuonis viena ar kita dingstimi atsisakydavo jam padėti.

Negaudami vaistų, gyvuliai gaišo, jų liko vis mažiau ir mažiau. O žmonių vis daugėjo, nes juos žiniuonis gydė kaip gydęs. Neištvėrė gyvuliai, nutarė atkeršyti žmonėms. Susirinko į vieną vietą visi ir ėmė svarstyti, kokiu čia būdu sunaikinus žoleles, iš kurių gaminami vaistai. Ir nusprendė ėsti ir trypti visus augalus, kad drauge sunaikintų ir vaistinguosius, kuriuos tik vienas žiniuonis mokėjo atskirti. Kaip tarė, taip ir padarė. Ištrypę visus augalus, gyvuliai patraukė gyventi kitur. Pasiliko tik tie,

kurie jau neįstengė pakrutėti.

Neliko ant kalno nė vienos žolelės, ir žiniuonis nebegalėjo padaryti vaistų. Veltui susirgęs žmogus ateidavo prašyti pagalbos. Vienas po kito žmonės ėmė mirti, o sveikieji palikę savo būstus traukė gyventi kitur.

Matydamas, kaip žmonių vis mažėja, žiniuonis nusprendė, kad jo gyvenimas neteko prasmės, ir nusižudė. Mirdamas paaiškino žmonėms, jog palieka šį pasaulį, nes gyvuliai sunaikino vaistingąsias žoleles.

Po žiniuonio mirties žmonės šitaip samprotavo:

— Gyvuliai suėdė vaistingąsias žoleles ir tapo nemirtingi. Vadinasi, jeigu aukosime juos, kai kas nors iš mūsų susirgs, o jų mėsa maitinsime ligonį, šis turėtų pasveikti.

Taip jie ir ėmė daryti. Ir iki šiol nagų gentis laikosi to papročio—kam nors susirgus, aukoja šunis, kiaules, karves, jaučius ir vištas.