Apie žvejį ir jo pačią

Buvo kartą žvejys su pačia, gyveno juodu varganoje trobelėje ant paties jūros kranto, ir žvejys kasdien eidavo prie jūros ir žvejojo, žvejojo.

Sykį sėdėjo, sėdėjo jis taip su meškere rankoje ir žiūrėjo į skaidrų vandenį. Tik staiga meškerė niurkt ir paniro giliai giliai, į patį dugną. O kai žvejys ją ištraukė, žiūri – užkibusi didelė plekšnė. Ana ir sako jam:

– Klausyk, žvejy, būk geras, palik mane gyvą, aš nesu tikra plekšnė, aš esu užkeiktas princas. Kas iš to, jeigu tu man galą padarysi? Vis tiek tau bus neskanu mane valgyti. Paleisk atgal į vandenį.

– Na, – tarė žvejys, – nėra ko čia daug burnos aušinti. Kaip aš nepaleisiu plekšnės, kalbančios žmogaus balsu.

Ir paleido ją atgal į skaidrų vandenį. Plekšnė nėrė ir nunėrė į dugną, palikusi paskui save ilgą kraujo drūžę.

Žvejys pakilo ir parėjo į trobelę pas savo pačią.

– Tai ką, tėvai, – sako pati, – nieko šiandien nepagavai?

– Buvau pagavęs vieną plekšnę, – tarė vyras, – bet ji sakėsi esanti užkeiktas princas, tai ir paleidau.

– Ir tu nieko jos nepaprašei? – tarė pati.

– Ne, – atsakė vyras, – o ko aš turėjau jos prašyti?

– Ak, – tarė pati, – argi tu nežinai, koks vargas gyventi šiame lauže, smarvėje ir purvynėj? Galėjai gi paprašyti gražaus namelio. Eik atgal ir pašauk ją, pasakyk, kad mes norim turėti gražų namelį – ji tikrai išpildys tavo prašymą.

– Ak, – tarė vyras, – ir ko gi aš dabar ten eisiu?

– O kodėl ne? – tarė pati. – Juk tu buvai ją pagavęs ir paskui vėl paleidai – ji tikrai išpildys tavo prašymą. Tuoj pat eik atgal.

Nelabai vyras norėjo, bet negi ginčysis su pačia, tai ir išėjo.

Kai atėjo prie jūros, vanduo buvo žalias ir geltonas ir nebe toks skaidrus kaip pirmiau. Atsistojo jis ant kranto ir šaukia:

Plekšne, plekšne, ar girdi? Atsiuntė mane pati,

Liepė tavęs ji paprašyti… Ko – nedrįstu aš ir sakyti.

Plekšnė atplaukė ir sako:

– Na, tai ko gi ji nori?

– Ak, – sako žvejys, – juk aš buvau tave pagavęs, ir mano pati sako, kad reikėjo tavęs ko nors paprašyti. Ji nebenori gyventi senoje lūšnoje, pageidauja gražaus namelio.

– Eik namo, – sako plekšnė, – ji jau turi jį.

Parėjo vyras namo, žiūri – iš tikrųjų vietoj senos lūšnos stovi gražus namelis, o jo pati sėdi ant suolelio prie durų. Paėmė ji vyrą už rankos ir sako:

insert

– Eik į vidų, matai, dabar visai kitas reikalas. Argi dabar ne geriau?

Įėjo į vidų, o joje – maža priemenėlė, nedidukas gražus kambariukas ir kamarėlė – ten abiem po lovą, ir virtuvė su podėliu, viskas kuo puikiausiai sutvarkyta ir apstatyta kuo gražiausiais rykais iš alavo ir žalvario – nieko neprikiši. O už namelio mažytis kiemelis su vištomis ir antimis ir sodelis su vaisiais, ir daržiukas su daržovėmis.

– Tu tik pažvelk, – sako pati, – ar ne gražu?

– Gražu, – pritarė vyras, – tegu dabar taip ir būna, tik gyvenkim ir džiaukimės.

– Dėl to mes dar pagalvosim, – atsakė pati. Paskui juodu užkando ir nuėjo gulti.

Taip praėjo gal viena, gal dvi savaitės. Kartą pati ir sako:

– Klausyk, tėvai, tas mūsų nameliūkštis toks ankštas, o kiemas ir sodas irgi tokie mažulyčiai. Plekšnė galėtų padovanoti mums ir didesnį namą. Aš norėčiau gyventi didelėje mūrinėje pilyje. Eik pas plekšnę, tegu padovanoja mums pilį.

– Ak, motin, – tarė vyras, – mūsų namelis visai geras, ką gi mes veiksim toje pilyje?

– Nekalbėk, – atkirto pati, – eik greičiau, plekšnė visada gali tai padaryti.

– Ne, – spyrėsi vyras, – neseniai plekšnė padovanojo mums namelį, negaliu vėl lįsti jai į akis, dar, ko gero, supyks.

– Neatsikalbinėk, – tarė pati, – ji gali tai lengvai padaryti ir mielai padarys. Tik eik greičiau.

Vyras labai nenorėjo. „Negerai šitaip“, – sakė jis sau, bet ką darys, – išėjo sunkia širdimi.

Kai atėjo prie jūros, vanduo jau buvo nebe toks žalias ir geltonas, o violetinis ir tamsiai mėlynas, ir pilkas, ir drumzlinas, bet dar ramus. Sustojo jis prie jūros ir sako:

Plekšne, plekšne, ar girdi? Atsiuntė mane pati,

Liepė tavęs ji paprašyti… Ko – nedrįstu aš ir sakyti.

– Tai ko gi ji nori? – klausia plekšnė.

– Ak, – sako žvejys kiek nedrąsiai, – ji nori gyventi didelėje mūrinėje pilyje.

– Eik namo, ji jau stovi prie pilies durų, – tarė plekšnė.

Apsisuko vyras ir nuėjo manydamas, kad namo eina. Bet kai parėjo, žiūri – stūkso didžiulis mūrinis rūmas, o jo pati stovi ant laiptų ir jau daro duris. Paėmė jinai žvejį už rankos ir sako:

– Eikš greičiau į vidų.

Įėjo, o pilyje didžiulis prieškambaris su marmurinėmis grindimis, jame daugybė tarnų, tie tik varsto, tik varsto didžiules duris, sienos visur blizgėte blizga, išmuštos gražiausiais apmušalais, kambariuose visos kėdės ir stalai iš gryno aukso, grindys išklotos kilimais, stalai lūžta nuo valgių ir nuo brangiausių vynų. O kitapus rūmų didžiulis kiemas su arklidėmis, karvidėmis ir puošniausiomis karietomis, ir dar didelis puikus sodas su gražiausiomis gėlėmis ir nuostabiausiais vaismedžiais, ir parkas, nusidriekęs gal per pusę mylios, jame elniai, stirnos, kiškiai – viskas, ko tik žmogaus širdis geidžia.

insert

– Na, – sako pati, – ar ne gražu?

– Gražu, kur jau ne, – sako vyras, – tegu dabar taip ir būna, tik gyvenkim toje gražioje pilyje ir džiaukimės.

– Dėl to mes dar pagalvosim, – tarė pati. – Pamatysim, kai išmiegosim.

Ir nuėjo jie gulti.

Kitą rytą pati pabudo pirma, buvo jau gerai prašvitę, ir iš savo lovos ji pamatė, koks nuostabus vaiz das už lango. Vyras dar rąžėsi lovoje, bet ji kumštelėjo alkūne jam į šoną ir sako:

– Tėvai, kelkis ir pažiūrėk pro langą! Sakyk, ar negalėtume mes būti viso to krašto karaliai? Eik pas plekšnę ir pasakyk, kad mes norim būti karaliai.

– Ak, motin, – sako vyras, – kam mums tas karaliavimas! Aš nenoriu būti karalius.

– Gerai, – sako pati, – jeigu tu nenori būti karalius, tai aš noriu. Eik pas plekšnę, aš noriu būti karalius!

Išėjo žmogus susirūpinęs, kad jo pati panoro karalius būti. „Negerai, negerai šitaip“, – galvojo jis sau. Labai nenorėjo eiti, bet ėjo.

Kai atėjo prie jūros, jūra buvo tamsiai pilka, o vanduo kunkulais virto iš apačios ir atsidavė puvėsiais. Sustojo jis ant kranto ir sako:

Plekšne, plekšne, ar girdi? Atsiuntė mane pati.

Liepė tavęs ji paprašyti… Ko – nedrįstu aš ir sakyti.

– Na, tai ko gi ji nori? – klausia plekšnė.

– Ak, – sako vyras, – ji nori būti karalium.

– Eik namo, ji jau karalius, – tarė plekšnė.

Eina vyras namo ir, kai priėjo namus, žiūri – pilis daug didesnė pasidariusi, viršuje aukštas kuoras su gražiais išraitymais, prie vartų sargybiniai ir daugybė kareivių, skamba būgnai, trimitai, o kai įėjo į vidų – ten viskas iš tikro marmuro ir aukso, ant langų aksominės užuolaidos su dideliais auksiniais kutais. Staiga atsidaro salės durys, o ten visi dvariškiai susirinkę, aukštame soste iš aukso ir deimantų sėdi jo pati su aukso karūna ant galvos, rankoje galybės lazda iš gryno aukso ir brangakmenių, o jai iš šalių stovi šešios mergelės, viena už kitą per galvą mažesnė. Priėjo jis prie jos ir sako:

– Ak, žmonele, tai tu dabar jau karalius?

– Taip, – sako pati, – dabar aš karalius. Tada jis sustojo, žiūrėjo žiūrėjo į ją ir sako:

– Ak, žmonele, kaip puiku, kad tu karalius! Dabar jau mums nebėra ko daugiau norėti!

– Ne, tėvai, – sako pati, didžiai susierzinusi, – man nuobodu būti karalium, aš nebegaliu ilgiau taip tverti. Eik pas plekšnę, aš esu karalius, dabar turiu būti imperatorius.

insert

– Ak, žmonele, – sako vyras, – kas tau iš to imperatoriavimo?

– Tėvai, – sako pati, – eik pas plekšnę, aš noriu būti imperatorius!

– Ak, žmonele, – sako vyras, – imperatorium plekšnė negali tavęs padaryti, kaipgi aš jos šito prašysiu. Imperatorius viešpatijoj būna tik vienas; imperatorium plekšnė negali padaryti, ne, ne, šito ji negali, tikrai negali!

– Ką? – sako pati. – Aš esu karalius, o tu tik mano vyras, eini ar ne? Eik greičiau! Jeigu ji gali padaryti karalium, tai gali padaryti ir imperatorium, aš noriu būti imperatorius. Eik tuoj pat.

Nėra kas žmogeliui daryti – reikia eiti. Tačiau beeinant jį visai suėmė baimė ir jis pagalvojo: „Ne, čia jau geruoju nesibaigs; imperatorius – tai jau per daug, plekšnei galų gale trūks kantrybė.“ Šitaip galvodamas atėjo jis prie jūros, o toji šįkart buvo juoda juoda ir susidrumstusi ir taip urduliavo, jog net burbulai į viršų kilo, paskui kad ūžtelėjo vėjo šuoras, ir visas vandens paviršius putomis nuėjo. Žmogeliui net baisu pasidarė. Sustojo jis prie jūros ir sušuko:

Plekšne, plekšne, ar girdi? Atsiuntė mane pati.

Liepė tavęs ji paprašyti… Ko – nedrįstu aš ir sakyti.

– Na, tai ko gi ji nori? – klausia plekšnė.

– Ak, plekšne, – sako žvejys, – mano pati nori imperatorius būti.

– Eik namo, ji jau imperatorius.

Patraukė vyras atgal, pareina, žiūri – visa pilis iš nusvidinto marmuro, su alebastro statulomis ir auksiniais išraitymais. Priešais vartus žygiuoja kareiviai, pučia trimitus, muša litaurus ir būgnus. O pačioj pily sukinėjasi baronai, grafai, kunigaikščiai lyg kokie tarnai ir atidaro jam duris, nukaltas iš gryno aukso. Įeina jis vidun, o ten jo pati soste besėdinti, tas sostas iš vieno aukso ir gal kokių dviejų sieksnių aukštumo, sėdi ji, ant galvos didžiulė aukso karūna trijų uolekčių aukščio, briliantais ir rubinais nusagstyta, vienoje rankoje galybės lazda, kitoje aukso rutulys su kryžium. O iš šalių stovi garbės sargybiniai, dviem eilėm išsirikiavę, vienas mažesnis už kitą, pradedant didžiausiu, dviejų sieksnių augumo mil žinu, baigiant mažiausiu nykštuku, didumo sulig mažuoju piršteliu. O priešais ją – daugybė grafų ir kunigaikščių. Žvejys prasispraudė pro juos ir sako:

– Žmonele, tai tu dabar imperatorius?

– Taip, – sako ji, – aš imperatorius.

Pastovėjo jis prieš ją, pažiūrėjo, pažiūrėjo ir sako:

– Ak, žmonele, kaip puiku, kad tu imperatorius.

– Klausyk, tėvai, ko tu čia triniesi? Dabar aš esu imperatorius, bet noriu būti popiežius, eik pas plekšnę.

insert

– Ak, žmonele, – sako vyras, – dar ko užsimanei! Popiežius negali būti, popiežius yra vienas visame krikščionių pasaulyje, šito plekšnė negalės padaryti.

– Tėvai, – tarė pati, – aš noriu būti popiežius, eik tuojau pat, aš dar šiandien turiu būti popiežius.

– Ne, žmonele, – tarė vyras, – negaliu aš jai to pasakyti! Kurgi tai matyta, to jau per daug, popiežium tavęs plekšnė negalės padaryti.

– Tėvai, kokie plepalai! – supyko pati. – Jeigu galėjo padaryti imperatorium, galės padaryti ir popiežium. Eik greičiau, aš esu imperatorius, o tu tik mano vyras, eini ar ne?

Žmogelis išsigando ir nuėjo, bet ten jam visai silpna pasidarė, krėtė drebulys, kojos per kelius linko. Staiga pakilo baisus vėjas, dangų aptraukė debesys, pasidarė tamsu kaip vakare, nuo medžių lekiojo lapai, o vanduo ūžė ir šniokštė, tarytum virte virė ir plakėsi į krantą. Tolumoj pasirodė laivai, jie siuntė pavojaus signalus, šokinėjo ir suposi ant bangų. Dangaus vidury dar švietė mėlynas lopinėlis, bet iš kraštų tvenkėsi paraudę debesys, kaip prieš didžiulę audrą. Baisiausiai išsigandęs, sustojo žvejys prie jūros ir tarė:

Plekšne, plekšne, ar girdi? Atsiuntė mane pati.

Liepė tavęs ji paprašyti… Ko – nedrįstu aš ir sakyti.

– Na, tai ko gi ji nori? – klausia plekšnė.

– Ak, – sako žvejys, – ji nori būti popiežius.

– Eik namo, ji jau popiežius, – tarė plekšnė. Pareina, žiūri – stovi didžiulė bažnyčia, o aplinkui

ją vieni rūmai. Prasibrauna pro žmonių minią, įeina vidun, o ten šviečia tūkstančių tūkstančiai žvakių, jo pati, nuo galvos ligi kojų apsitaisiusi aukso drabužiais, sėdi dar aukštesniame soste, ant galvos trys aukso karūnos. Aplink ją stovi daug aukštų dvasininkų, o iš šalių – dvi eilės žvakių, didžiausia storumo ir didumo sulig aukščiausiu bokštu, paskui vis mažesnė, mažesnė, iki pat mažiausio galelyčio. Ir visi imperatoriai, ir karaliai klūpo prieš ją ant kelių ir bučiuoja jai šlepetes.

– Žmon, – sako vyras ir įsistebeilijęs žiūri į ją, –

tu dabar popiežius?

– Taip, – sako toji, – aš popiežius.

Stovėjo jis, spoksojo nenuleisdamas akių, ir rodėsi jam, lyg į šviesią saulę žiūrėtų. Pažiūrėjo, pažiūrėjo ir sako:

– Ak, žmonele, kaip puiku, kad tu popiežius!

O toji sėdi lyg mietą prarijusi ir nė krust. Tada jis vėl sako:

– Žmon, dabar jau gali būti patenkinta, dabar tu esi popiežius, daugiau jau nebėra nieko, kuo dar galėtum būti.

insert

– Aš dar pagalvosiu, – tarė pati.

Paskui jie nuėjo gulti, bet pati nebuvo patenkinta, ir godumas neleido jai užmigti, ji vis suko ir suko galvą, kuo dar galėtų būti.

Vyras miegojo kaip užmuštas – buvo nusibėgiojęs per dieną, o pati negalėjo akių sudėti, kiaurą naktį vartėsi nuo vieno šono ant kito ir vis galvojo ir galvojo, kuo dar ji galėtų būti, bet nieko daugiau negalėjo sugalvoti.

Taip atėjo rytas, taisėsi tekėti saulė, ir, kai suspindo ryto žara, pati pasikėlė lovoje ir pažvelgė į lauką, o kai pro langą pamatė kylančią saulę, pagalvojo: „Cha, o ar negalėčiau ir aš užtekinti saulę ir mėnulį?“

– Tėvai, – tarė ji ir niuktelėjo jam alkūne į pašonę, – pabusk, eik pas plekšnę, noriu būti kaip Viešpats Dievas.

Vyras dar buvo užsimiegojęs, bet, išgirdęs tokias kalbas, taip išsigando, jog iš lovos iškrito. Pamanė, kad ne taip nugirdo, prasitrynė akis ir sako:

– Ak, žmonele, ką tu pasakei?

– Tėvai, – tarė pati, – jeigu aš negalėsiu užtekinti saulės ir mėnulio, o turėsiu tik žiūrėti, kaip saulė ir mėnulis teka, – ne, šito aš neištversiu ir tol nenurimsiu, kol pati negalėsiu jiems įsakinėti.

Ji žiūrėjo į vyrą tokiomis baisiomis akimis, kad jį šiurpas nukratė.

– Eik tuojau pat, aš noriu būti kaip Viešpats Dievas.

– Ak, žmonele, – tarė vyras ir puolė prieš ją ant kelių, – šito plekšnė negali. Imperatorium ir popiežium tave ji padarė, prašau tave, apsigalvok ir būk, kaip ir esi, popiežius.

Pati kad padūks, plaukai ant galvos tik pasišiaušė, atsiplėšė ji liemenėlę, spyrė jam koja ir suriko:

– Aš neištversiu, ilgiau aš to neištversiu, eini tu ar ne?

Tada jis apsimovė kelnes ir išlėkė kaip pakvaišęs. O lauke siautėjo audra, ir taip ūžavo vėjas, kad žmogelis vargiai ant kojų nustovėti galėjo, griuvo namai, ir virto su šaknimis medžiai, drebėjo kalnai, ir uolos ritosi į jūrą, o dangus buvo juodas juodas kaip derva, griaudėjo perkūnas, ir blykčiojo žaibai, jūroje kilo ir leidosi aukštos bangos, didumo kaip bažnyčios bokštai, kaip kalnai, ir visų jų keteros buvo su baltomis putų karūnomis. Ir sušuko vyras, pats savo balso negirdėdamas:

Plekšne, plekšne, ar girdi? Atsiuntė mane pati,

Liepė tavęs ji paprašyti… Ko – nedrįstu aš ir sakyti.

– Na, tai ko gi ji nori? – paklausė plekšnė.

– Ak, – atsakė jis, – ji nori būti kaip Viešpats Dievas.

insert

– Eik namo, ji jau vėl sėdi savo senoje lūšnoje.

Taip jie ten tebesėdi ir po šiai dienai.