Arbatos puodelio pamokos

Kartą gyveno jaunuolis, dar ne itin subrendęs, bet pasirengęs mokytis. Jis be galo mėgo antikvarinius daiktus ir atostogaudamas dažnai lankydavosi įvairių Europos šalių antikvariatuose. Laikui bėgant vaikino dėmesį patraukė antikinės keramikos dirbiniai, ypač arbatos puodeliai. Jam atrodė, kad kiekvienas šių indų tarsi pasakoja savo unikalią istoriją.

Kartą jaunuolis apsilankė senoje Serbijos tvirtovėje, kur buvo įrengtas muziejus. Dulkėmis nuklotoje antikinių daiktų išparduotuvėje jis pastebėjo nuostabų turkiško stiliaus arbatos puodelį. Vaikinas pasiteiravo: „Ar galėčiau iš arčiau apžiūrėti štai tą ypatingą arbatos puodelį? Atrodo, jis bus atkeliavęs iš Turkijos...“ Kai pardavėjas padavė puodelį, šis staiga prabilo:

„Nemanyk, - pasakė puodelis, - kad aš visada buvau arbatos puodelis. Kadaise aš nė nenutuokiau, kas yra servizas. Tebuvau nebylus rausvo molio gabalas. Papasakosiu savo istoriją, kad galėtum iš jos pasimokyti.

Gyvenau daugelį tūkstančių metų. Mačiau prasidedančius ir pasibaigiančius karus, po jų įsivyraujančią taiką. Visos civilizacijos pražingsniavo manimi, o aš glūdėjau ir laukiau. Ko? Pats nežinau. Ir štai vieną dieną atėjo meistras - mano šeimininkas ir mokytojas. Jis paėmė mane ir, parsinešęs namo, ėmė kočioti ir minkyti ant savo medinio stalo. Tai tęsėsi taip ilgai, kad neištvėręs suklykiau: „Liaukis! Tik įsivaizduok, kaip jaustumeisi mano vietoje. Palik mane ramybėje!“ Tačiau meistras tik šyptelėjo ir švelniai atsakė: „Dar ne laikas!“

Pasakodamas savo istoriją nustebusiam jaunuoliui, arbatos puodelis su kiekvienu žodžiu darėsi vis guvesnis: „Ir tada op! Staiga mane padėjo ant besisukančio rato ir pradėjo sukti, kol visiškai nebesupratau, kas vyksta aplinkui: „Tučtuojau sustabdyk, negi nematai, kad mane tuojau supykins? Reikalauju mane nukelti nuo šio besisukančio rato!“ Tačiau meistras supratingai linktelėjo ir tyliai atsakė: „Dar ne!“

Jis lankstė mane tai vidun, tai išorėn, kol įgavau jo numatytą pavidalą. Tada atsargiai įdėjo mane krosnin. Prisiekiu, niekada anksčiau nebuvau kentęs tokio karščio, tad ir šaukiau, ir beldžiau, ir daužiau į duris: „Čia karščiau nei pragare! Aš pavirsiu pelenais. Meldžiu, ištrauk mane iš čia, kol dar ne vėlu!“ Meistrą regėjau tik per mažą plyšelį. Mačiau, kaip jis pakraipė galvą, ir iš lūpų išskaičiau: „Dar ne!“

Kai jau maniau, kad daugiau tokiame karštyje nebeištversiu nė minutės, durys atsivėrė. Meistras atsargiai išėmė mane ir padėjo ant lentynos atvėsti. Jaučiausi puikiai pagaliau paliktas vienas. Bet čia dar ne viskas. Kai atvėsau, meistras atsargiai mane paėmė, atidžiai apžiūrėjo, kai kur nušveitė prilipusias dulkes. Tada paėmė dažus ir kai ką skaidraus — glazūrą. Stiprus kvapas buvo nepakenčiamas! Maniau, kad uždusiu! Šaukiau jam: „Prašau, nejau neturite jokio gailesčio?! Ar nesuvokiate mano kančios? Prašau, prašau, prašau: baikite!“ Bet jis tik papurtė galvą ir pasakė: „Dar ne, tu dar neparuoštas!“

Tada visiškai netikėtai aš vėl buvau įkištas į krosnį. Tik šįkart ten buvo du, o gal net tris kartus karščiau nei pirmą sykį.

Iš pradžių maniau: viskas, mirsiu. Ir maldavau, ir teisinausi, ir grasinau, ir rėkiau... Galiausiai pravirkau, bet ašarų nebebuvo. Net ir karštų ašarų. Buvau tikras, kad tiesiog neišgyvensiu. Netekau bet kokios vilties ir pasidaviau. Ir kaip tik tą akimirką — paskutinę sekundę, nes jau pradėjau pamažu alpti, — durys atsivėrė ir meistras mane išėmė lauk. Vėl padėjo ant lentynos, kur aš pamažu vėsau ir laukiau, laukiau, laukiau.

Kas atsitiko paskui? Po valandos, o gal ir vėliau meistras sugrįžo nešinas veidrodžiu, kurį pastatė priešais mane, ir tarė: „Pažvelk į save!“ Žvilgtelėjau į veidrodį ir tai, ką pamačiau, mane maloniai nustebino. Ten pamačiau tai, ką tu šiandien regi žiūrėdamas į mane. „Tai ne aš! — pasakiau. — Čia negaliu būti aš. Tiesiog... tai per daug gražu...“ Meistras pakiliu balsu pasakė: „Tu tapai tuo, kuo tau buvo skirta tapti!“

Tada jis paaiškino: „Aš žinojau, kad skaudinsiu tave kočiodamas ir minkydamas ant stalo, bet jei nebūčiau pašalinęs tavyje susikaupusio oro, tu greitai sudužtum. Aš žinojau, kad tu prarasi orientaciją, kai tave suksiu, bet, jei nebūčiau sukęs, tu niekada nebūtum įgavęs šios formos. Kai dažiau tave, žinojau, kad dažų ir glazūros kvapai tiesiog nepakenčiami, bet jei to nebūčiau padaręs, tavo gyvenimas būtų bespalvis ir tu nebūtum sutvirtėjęs. O kai antrąkart dėjau tave į krosnį, žinojau, kad šis išbandymas tau bus sunkiausias, bet be jo, susidūręs su gyvenimo realybe, lengvai subyrėtum. Patikėk, visa tai dariau tavo labui. O dabar tu esi tai, ką įžvelgiau išvydęs tave žemėje. Dabar esi baigtas.“

Sulig šiais žodžiais arbatos puodelis nutilo, bet iš jo dailaus apvado išriedėjo dėkingumo ašara.

Vaikinas nusipirko arbatos puodelį ir naudojo jį tik tuomet, kai ką nors siūlydavo Dievui. Jis niekada nepamiršo pamokos, kurią gavo iš savo arbatos puodelio. Ir visada, susidūręs su sunkumais, kai jau norėjosi šaukti: „Gana! Palikite mane ramybėje!“, prisimindavo meistro žodžius: „Dar ne dabar!“ Negana to, jis dėkojo už tokias akimirkas, nes žinojo, kad visa, kas atsitinka, yra Viešpaties sumanymas, padedantis tapti tuo, kuo jis troško tapti - Šeimininkui malonumą teikiančiu tarnu.

Jaunuolis taip pat patikėjo, kad Dievas žino, ką skiria kievienam iš mūsų. Jis yra puodžius, o mes - molis. Jis mus suformuos ir paruoš. Jis atsiųs mums lygiai tiek ir būtent tokių išbandymų, kurie pavers mus tobulomis asmenybėmis pagal Jo skonį.