Asilo kailis

Nebeatmenu, kurioj valstybėj gyveno karalius su karaliene. Jie turėjo tokią gražią, tokią nuostabią dukrelę, kad jos gražumui apsakyti nė žodžių nebeužtenka. Karaliaus rūmai buvo visų puikiausi pasaulyje — pastatyti iš krištolinių plytų. Turtams nebuvo skaičiaus: visur auksas, sidabras ir deimantai blizgėjo. Karalienė buvo labai gera ir graži. Karalius neapsakomai ją mylėjo. Jo ministrai išmintingai tarnavo, tarnai — atsidavę, ištikimi ir darbštūs; arklidės didelės, šviesios ir pilnos gryniausio kraujo, geriausios veislės auksakarčių žirgų, apdangstytų auksu siūtomis gūniomis.

Visas pasaulis pavydėjo karaliui galybės ir turtų. Bet labiausiai atvažiuojantys į sostinę keleiviai stebėjosi karaliaus asilu. Tas ilgaausis gyvulėlis stovėjo pačioj gerojoj vietoj, prieš pačias gražiąsias arklides. Ne iš paikumo, bet kad vertas buvo, karalius davė jam tokią garbingą vietą: kas rytą asilo pakraiką rasdavo auksiniais pinigais nuklotą. Rūmų pareigūnai auksinius rinko ir siuntė į iždą.

Bet laimė pasauly neamžina. Ištiko ir šitą karalių nelaimė. Jo gražiausioji žmona pavojingai susirgo. Karalius puolė šen, puolė ten: ir žiniuonius šaukė, ir gydytojus; bet nei būrėjai, nei mokytieji gydytojai jam nepadėjo: karalienė ėjo blogyn ir blogyn. Prieš mirtį ji pasišaukė vyrą. Didingas vyras verkė kaip paprasčiausias žmogelis.

— Liaukis verkęs,— tarė karalienė.— Prižadėk man viena: jei sumanysi vesti...

— Ne, ne! — sušuko nusigandęs karalius.— Aš niekuomet, niekuomet nebevesiu!

— Bet pavaldiniai gali pareikalauti, kad turėtų sosto įpėdinį,— kalbėjo karalienė,— ir aš maldauju tave, veski tiktai tą, kuri bus meilesnė ir gražesnė už mane.

Vyras prisiekė padaryti, kaip ji norėjo. Karalienė buvo labai patenkinta: ji žinojo, kad gražesnės už ją niekur neras, vadinasi, karalius liks nevedęs.

Pagaliau ji mirė. Vyro niekas negalėjo nuraminti: raudojo, verkė ir liūdo, bet paskum nurimo.

Veikiai po to atėjo minia žymiausių pareigūnų ir ėmė prašyti, kad karalius vestų antrąsyk. Į tą prašymą vėl graudžiai pravirko karalius. Jis pasisakė pasižadėjęs vesti tiktai tą, kuri bus gražesnė ir meilesnė už karalienę.

Pasiuntiniai leidos į pasaulį ieškoti gražiausios princesės. Kitą dieną siuntė karaliui jų paveikslus, bet gražesnės už jo pirmąją žmoną niekur nesurado; tiktai jo paties tikroji duktė buvo gražesnė už savo motiną.

Jaunoji karalaitė buvo liekna ir patogi lyg pasakiškų girių žalia eglaitė; balta kaip žvilgantis sniegas giedrią žiemos dienelę ir graži kaip pavasario rytas. Gyveno ji smagiai ir jaukiai, bet ištiko nelaimė: karalius, jos tėvas, nors buvo ir protingas žmogus, bet staiga pamišo,— ėmė ir paskelbė vedąs savo dukterį, nes tiktai ji viena esanti gražesnė ir meilesnė už mirusią žmoną.

— Aš ir priesaiką išlaikysiu, ir geriausią pasaulyje karalienę turėsite,— sakė jis pavaldiniams.

insert

Karalaitė susisielojo, nebežinojo, kas daryti. Kad ir kaip ji verkė, kaip maldavo tėvą, kad pasirinktų kitą sužadėtinę,— atkaklus karalius laikėsi savo. Pavaldiniai jam nesipriešino. Viena tik beliko karalaitei — važiuoti patarimų pas Alyvų burtininkę.

Pasiėmė ji dviratį vežimaitį, pasikinkė aviną ir pačiam vidurnakty išvažiavo iš pilies.

Važiuoja gražuolė keliais keleliais, o burtininkė priešais beateinanti.

— Žinau, vargšele, tavo nelaimę ir jau sugalvojau, kaip nuo jos išsisukti.

Pasakyk tėveliui štai ką: „Pasiūdink, meldžiamasis, man vestuvėms jupelę, kuri būtų žydresnė už pavasario dangų." Tikėk manimi, tokios jupelės jis niekur negaus.

Padėkojo burtininkei karalaitė, sugrįžo namo ir sako tėvui:

— Pirma, tėveli, pasiūdink man jupelę, žydresnę už pavasario dangų, ir tada jau vestuves kelk.

Sušaukė karalius geriausius siuvėjus ir liepė jiems pasiūti jupelę, žydresnę už pavasario dangų. Ilgai jie suko galvas, dieną ir naktį siuvo, pagaliau atnešė jupelę, kokios buvo prašiusi karalaitė.

Graudžiai apsiverkė gražuolė ir vėl išvažiavo pas Alyvų burtininkę. Ta patarė paprašyti mėnulio spalvos jupelės. Bet karalius įsakė, ir jupelę pasiuvo.

Karalaitė grožėjosi jupele; bet kai pasakė jai, kad jau laikas vykti į vestuves, susirūpino vargšė ir nuliūdo. Tačiau visa žinanti burtininkė tuojau atėjo į pagalbą.

Pareikalauk iš tėvo negalimo daikto,— patarė burtininkė.— Sakyk, kad tau pasiūtų jupelę — kaip žėrinti saulė.

Karalaitė sutiko, bet ir tuo neišsivadavo: karalius atidavė visus savo deimantus, visą auksą, ir siuvėjai paskleidė karalaitei tokią žėrinčią jupelę, kad nuo jos skaistumo visiems akys raibo ir niekas negalėjo į ją žiūrėti. Nuo to laiko ir ėmė nešioti visi mėlynus akinius.

Karalaitė nubėgo į savo kambarėlį sakydama, kad jai akys ėmusios skaudėti, ir susitiko tenai nuliūdusią burtininkę.

— Dabar beliko tiktai vienas būdas tavo tėvą sulaikyti,— tarė susirūpinusi burtininkė.— Paprašyk jį mylimojo asilo kailio, kuris duoda tiek aukso. Manau, asilo jis nebeišsižadės.

Bet burtininkė ir šį kartą apsiriko. Karalius labai nustebo karalaitės prašomas, bet tuojau viską išpildė.

— Kas gi man šitas kailis! — nusigandus verkė karalaitė, kai iškilmingai atnešė jai nelaimingojo asilo odą.— Argi niekas manęs neišgelbės nuo tokių jungtuvių?

— Dabar tau belieka tiktai pabėgti,— tarė staiga pasirodžius burtininkė,— ir asilo kailis tau padės: susisupk juo gerai ir pačiam vidurnakty išeik iš pilies, o bėk kuo toliausiai. Savo tris sukneles — kaip mėlynas dangus, kaip šviesusis mėnulis ir kaip žėrinti saulė — pasiimk kartu; jas sudėsiu į šitą štai kevalą, o tu jį gerai paslėpk asilo kailyje.

Karalaitė apsitempė braškančiu asilo kailiu, išsitepė moliu, suodžiais ir naktį išbėgo iš pilies.

insert

Kokį pakėlė triukšmą karalius, kai sužinojo, kad pražuvo duktė! Išsiuntė į visus kraštus vytis. Bet susivėlusios, suodinos ir asilo kailiu apsisupusios karalaitės, žinoma, niekas nepažino. O ji sau ėjo ir ėjo. Karaliaus pasiuntiniai kiek ieškojo, kiek klausinėjo, bet, nieko neradę, sugrįžo namo.

O karalaitė, kelių keleliais beeidama, girių girelėmis belįsdama, kalnų kalneliais belipdama, per ilgą laiką pagaliau priėjo kaimyno karaliaus pilį. Su asilo kailiu, susivėlusi ir suodina, karalaitė atrodė lyg šmėkla, ir sargai ją nuo vartų nuvijo.

Vargšė karalaitė pasibeldė į karaliaus piemens langelį. Piemens pati, kai pamatė karalaitę, suplojo delnais ir sušuko:

— Koks bjaurus asilo kailis!

Betgi moteriškė įsileido pakeleivę į vidų, pavalgydino, pagirdė ir darbo davė — avis ganyti ir kiaulių lovius kuopti. O vargšę karalaitę Asilo Kailiu praminė.

Asilo Kailis buvo tokia rūpestinga, tokia darbšti ir rami mergaitė, rodos, vandens nesudrumstų. Kiekvienas darbas taip ir tirpo jos rankose.

Kartą ganė ji avis ant tyro upelio kranto ir pažvelgė į vandenį. Net pati nusigando savo atspindžio. Metė ji bjaurų asilo kailį, išsimaudė upelyje, ir vėl liko graži. O vakare, susisupus savotraškančiu apsiaustu, vėl parginė namo bandą, užsidarė kambarėly, užsidegė galiuką žvakės ir išsiėmė iš kevalo kaip saulė žėrinčią j upelę. Namuose visi jau miegojo, ir karalaitė manė, kad niekas jos nemato, ji tik viena grožisi savo drabužiais.

Bet tuo metu pro trobelę grįžo iš medžioklės jaunasis karalius. Jis pastebėjo piemens trobelėje šviesą ir pažvelgė pro rakto skylutę.

Pamatęs tokią gražuolę ir taip neapsakomai puikiai apsitaisiusią, karalaitis nustebo ir išplėtė akis.

Ilgai dar stovėjo karalaitis, gėrėdamasis mergaitės gražumu, ir stebėjos, kaip ji čia pakliuvo.

Kitą rytą atėjo paklausti piemens, kas jo kambarėlyje gyvena. Piemuo jam atsakė, jog tenai iš pasigailėjimo įleidęs vieną mergaitę, Asilo Kailiu vadinamą, tokią bjaurią ir purviną, kad visi jos bijo.

Mato karalaitis, kad kiti dar mažiau jį težino, jog nieko tikra jis nepasieks, ir nuliūdęs sugrįžo į pilį. O sugrįžęs taip gražuolės ilgėjos, kad net susirgo.

Atėjo daktaras, apžiūrėjo, davė vaistų, bet nuo vaistų dar blogiau tapo. Karalaitis tirpo kaip vaškas. Ir nerimo iš baimės karalius, karalienė ir visa valstybė. Meilė ir ilgesys nugalėjo jaunuolį. Pirmučiausia tai motina suprato.

— O gal tu manai vesti kokią gražuolę karalaitę? — paklausė karalienė sūnų.

— Nereikia man karalaitės,— liūdnai atsakė sūnus.

— O gal tu pamilai šiaip kokią turtingą merginą, bet ne karališko kraujo? — klausinėjo motina.— Kad tiktai išgytumei, mes sutiksime ir tokią j namus prisiimti.

— Aš nenoriu vesti, kuri jums netinka,— dar liūdniau atsakė karalaitis.

insert

— Tuokart pasakyk, ko tu nori, ir mes viską padarysime,— pažadėjo karalienė.

Karalaitis išraudo.

— Noriu, kad Asilo Kailis iškeptų man ragaišio ir pati atneštų.

Nustebino karalienę toks keistas vardas, ir ji paklausė:

— Kas gi yra tas Asilo Kailis?

— Tai visų bjauriausias pasauly veidas,— tarė vienas dvariškis, kuris netikėtai buvo sutikęs Asilo Kailį.— Pajuodėlė megaitė, kuri plauna kiaulių lovius nešvariam piemens kieme.

— Ką darysi! — tarė karalienė.— Ligonio norus reikia pildyti. Įsakau Asilo Kailiui, kad iškeptų karalaičiui ragaišį.

O Asilo Kailis jau senai pažino ir mylėjo gražinį karalaitį. Ir labai nudžiugo karalienės įsakymu. Ji užsidarė savo kambarėly, apsivilko mėnesio skaistumo jupelę, susišukavo, nusiprausė ir užsimaišė tešlą. Į ragaišį ji įkepė savo žiedelį su akmenėliu, kuriame, tarytum vandeny, buvo matyti pati karalaitė. Paskum vėl ji susivėlė, susipaišino, užsimetė asilo kailį ir nunešė ragaišį į rūmus.

— Ar sveiksta karalaitis? — paklausė ji, paduodama dvariškiams ragaišį.

Šie nė neatsakė nevaleivai, o pagriebę dubenį patys nunešė ligoniui.

Karalaitis godžiai ištraukė iš jų ragaišį ir taip skaniai valgė, net gydytojai išsigando. Ligonis vos nepaspringo mažu Asilo Kailio žiedeliu. Bet, niekam nematant, išsiėmė jį iš burnos ir įsižiūrėjo į akmenėlį: jame matės gražuolė karalaitė. Paskum pasišaukė jis tėvus ir sako:

— Tėveliai, aš išgysiu tiktai vedęs tą mergaitę, kuriai tiks šitas žiedelis. Tėveliai, ar sutinkate?

— Žiedelis toks mažutis,— atsakė karalienė,— kad jis gali būti tiktai kokios princesės. Mes sutinkam, mano sūneli!

— Mes sutinkam, mano sūnau,— atsakė ir karalius, kuris visuomet kartojo savo žmonos žodžius.

Karaliaus pasiuntiniai ėmė vaikščioti ir kviesti į pilį visos karalystės mergaites. Pirmiausia mėgino žiedą princesės,

kunigaikštytės ir grafaitės. Bet nė viena jų negalėjo žiedelio užsimauti. Paskum įsileido prastas mergaites: siuvėjas, tarnaites, indų plovėjas ir piemenes. Bet ir joms žiedelis nė ant mažylio nelindo.

— O ar buvote atvedė Asilo Kailį, kuri iškepė man tokį skanų ragaišį? — paklausė karalaitis (jis pats visur dalyvavo)?

Priminus Asilo Kailį, visi nusijuokė ir sakė, kad jos čia leisti negalima: ji tokia purvina ir bjauri.

— Pašaukite ją! — įsakė karalienė: ji tvirtai tikėjo, kad žiedas piemenei netiks.

O Asilo Kailis sėdėjo savo kambarėly ir virpėdama laukė mėginimų galo: ji bijojo, kad jos žiedelis netiktų kuriai princesei.

Asilo Kailio nešaukė į rūmus, kai kvietė kitas mergaites, bet karalaitė giliai tikėjo, kad karalaitis ją prisimins. Todėl nusiprausus ir susišukavus, gražuolė apsivilko pavasario saulės skaistumo drabužiais ir laukė pašaukiama.

insert

Kai pasibeldė į jos kambarėlio duris, ji skubotai apsisiautė asilo kailiu ir tik tada įleido. Tarnai stumdydami nuvedė ją į rūmus. Asilo Kailis pasijuto apsupta daugybės žmonių. Visi rodė į ją pirštais ir juokėsi.

Karalaitis, pamatęs ilgomis ausimis baisų kailį, nusigando, giliai atsiduso ir tarė drebančiu balsu:

— Duok savo pirštelį, Asilo Kaili!

Ir kaip nustebo, kai iš po baisaus kailio pasirodė graži rankutė, o ant permatomo pirštelio tiko aukso žiedelis.

Tada karalaitė nusimetė asilo kailį, ir niekas nesuprato, ar čia tikrenybė, ar sapnas? Priešais susirinkusius Asilo Kailio vietoj stovėjo gražiausia karalaitė. O jos drabužiai buvo skaistesni už pavasario saulę. Jos pečius dengė banguotos auksinių plaukų sruogos. Akys mėlynos kaip jūra. Karalaitis parpuolė prieš ją ant kelių.

Tuo tarpu atsivėrė lubos, ir kaip kvepiantis lietus krito alyvų žiedai, o tarpe jų pasirodė ir Alyvų burtininkė. Ji pabučiavo karalaitę ir papasakojo visiems jos istoriją.

Karalienė apkabino karalaitę ir verkė.

— Aš maniau, kad vieni turtingieji ir žymieji tėra geri, o dabar matau, kad ir po bjauriu asilo kailiu gali plakti dora širdis. Būk sužadėtinė mūsų sūnaus!

— Būk sužadėtinė mūsų sūnaus! — kaip paprastai, pakartojo ir karalius.

— Aš negaliu ištekėti už karalaičio be mano tėvo žinios,— tarė gražioji karalaitė.

— Jis dabar jau vedęs ir siunčia tau per mane savo palaiminimą,— skubiai atsakė Alyvų burtininkė.

Tuomet išsiuntė karalius šauklius į visą pasaulį — svečius į puotą kviesti.

Ir suvažiavo iš visur karaliai puikiose aukso karietose, pasipuošę stručių plunksnomis. Tolimieji atjojo raiti ant dramblių ir kupranugarių, atskrido ant galingųjų arų ar baltųjų gulbių. Vaikai atjojo ant prijaukintų zebrų ir antilopių. Raudonodžių karalių atnešė baltas leopardas. Niekas tą dieną nepasiliko namie, visi suvirto į gražiausios karalaitės vestuves.

Bet visų brangiausias ir mylimiausias svečias buvo ten jos senasis tėvas. Jis nepaprastai iškilmingai atvažiavo kartu su savo žmona ir visu tuntu auksu papuoštų dvariškių.

Pasisveikino karalius su dukterimi taip gražiai ir maloniai, net visi apsiverkė. Paskum gėrė žaliuosius vynus, saldžiuosius valgius valgė. Sako, nuo pradžios pasaulio dar nebuvę tokios didelės puotos.

Ir aš ten buvau, vyną gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj nieko neturėjau.