Auksinės žuvelės dovanos

Evaldukas užrištomis akimis gali nuvesti į pajūrį. Tiesiai per mišką. Jam nereikia nei takų, nei keliukų. Jis nepaklys. Jis veda, veda ir pagaliau atveda Danutę ir jos tėtį už žvejų uosto, ant kopos.

Danutės tėtis nusilenkia jūrai:

— Sveika, jūra motinėle!..

Tu visada gera ir graži.

— Ji būna ir pikta,— sako Evaldukas.

Vakar dieną jūra tikrai buvo pikta. Smarkus vėjas ją supykino, išjudino. Ji vertė putotas bangas j krantą. O su bangomis vertė ir jūražoles iš gelmės. O su jūražolėmis, su dugno smėliu žėrė ir smulkius gintaro gabaliukus, tiesiog kruopeles. Bet j pavakarę vėjas aptilo, kaip žvejai sako, nuėjo miegoti... Šiandien jūra gera ir šviesi.

—        Gintaro ieškokim! — sušunka Danutė ir bėga, sklaido pirščiukais jūražoles, norėdama būtinai pirmoji surasti gintarėlį. Suranda!

Danutės tėtis juokiasi, žiūrėdamas į gintaro kruopelytę dukters delniuke:

—        Tai bent gabalas! Akis prikišęs vos matau!

Danutė nepatenkinta žiūri j tėtį. Ko gera, ims dar ir pravirks, kad juokiasi iš jos gintaro.

—        Nieko, ir aš rasiu. Tik keturpėsčias turėsiu eiti. Antraip iš savo aukštybės tokių mažų gintariukų neįžiūrėsiu.

Ir eina jis keturpėsčias. Danutė ir Evaldukas juokiasi. Juokinga žiūrėti!.. Sniukšt, šniukšt!.. Šniukštinėja jūražoles ir sako:

—        Jodu kvepia... Ir judu uostykite.— O paskui surinka taip, kad pro šalį skrendanti žuvėdra vos nenukrenta ant žemės. — Radau.

Evaldukas ir Danutė mano sau: rado gintaro gabalą, didelį kaip kumštis.

O tas gintaro gabalas — kaip aguonos grūdas! Bet vis tiek Danutė jį dedasi į tuščią degtukų dėžutę. Kai didesnių nerandi, gerai ir toks.

—       Šilta, pavargome... Gal gulkim pailsėti? — klausia Danutę jos tėtis.

—        Tu pagulėk, tėveli. Mes nepavargome.

—        O gal man išsimaudyti?.. Bangos nemažos... Bet gal nepaskęsiu?

—        Tu išsimaudyk, tėveli. Mes gintaro ieškosim.

—        Ieškokit. Kad nesijuoktų iš mūsų: menki jūs gintaro ieškotojai!..

Danutės tėtis rengiasi maudytis. Evaldukas tuo metu išmirkusiu pušies šakigalių sklaisto jūražoles. Ir antrą kartą jam šiandien akys kone ant kaktos iššoka. Tarp nugludintų akmenėlių geltonuoja didelis kaip pusė degtukų dėžutės gintaras.

—       Ai, koks didelis! — šaukia Danutė.— Tėveli, žiūrėk!

—         čia tai bent gabalas! — stebisi Danutės tėtis.

Gintaras guli ant Evalduko delno.

—      Ai, koks gražus! — suaikčioja Danutė ir atsargiai paliečia jį pirščiukų galais.

—      Imk,— sako jai Evaldukas.

Danutė pakelia akutes į tėtį ir be žodžių klausia: imti gintarą ar ne.

Evaldukas ją ragina:

—      Imk, jei nori. Man negaila. Aš kitą rasiu.

—      Šiandien? — klausia Danutė.

—      Gal kitą kartą. Aš nežinau. Imk! — ir jis brukte įbruka jai į delną didelį gintarą.

—      Ačiū,— džiaugdamasi sako Danutė.

—      Zinai, tokių šaunių vyrų kaip tu, nedaug esu matęs,— sako Danutės tėtis, suduoda delnu Evaldukui per petį ir puola į jūrą.