Aukso nevalgysi

Vienas ponas labai troško turtų ir dieną naktį kartodavo, kad didžiausias jo noras - turėti daug aukso. Nuėjo jis kartą į bažnyčią ir meldžiasi: „Dieve, duok man aukso, duok man aukso!.."

Kur buvęs nebuvęs, prieš jį atsirado šv. Petras ir klausia:

- O kiek tu aukso nori, žmogau? Ar užteks šimto auksinių?

- Oi, ne! - sušuko ponas. - Labai mažai!

- Tai gal užtektų poros maišų?

- Mažai, labai mažai!

- Tada pats sakyk, kiek pageidauji.

- Norėčiau, kad viskas, prie ko prisiliesiu, pavirstų auksu, - išstenėjo godusis ponas.

Šv. Petras linktelėjo galvą ir tuojau pranyko.

Eina namo ponas ir džiaugsmu netveria: juk dabar turės tiek aukso, kiek tik širdis geis.

Atsisėdo už stalo ruošdamasis valgyti. Paėmė šaukštą į rankas - šis iš karto tapo auksiniu, prisilietė prie duonos - ir ta tapo auksinė. Viską, ką tik norėjo dėti į burną, virsdavo aukso gabalu.

Nusigando ponas pamatęs, kad valgomi daiktai tampa auksiniais ir nieko negali suvalgyti.

Praėjo kelios dienos, o alkis visai pilvą graužia. Mato, kad greitai reiks mirti iš bado, nors aplinkui aukso didžiausios krūvos stūkso.

Nubėgo ponas į bažnyčią ir vėl prašo:

- Dieve, nenoriu aukso, kam man jis. Noriu sočiai pavalgyti.

Vėl pasirodė šv. Petras ir sako:

- Neišmanėli! Ar pagalvojai, kad auksas nevalgomas?

- Pagalvojau, šv. Petrai, pagalvojau. Leisk man vėl gyventi kaip anksčiau. Nenoriu aukso, noriu tik pavalgyti.

Šv. Petras peržegnojo poną kryžiaus ženklu ir pranyko. Kai ponas palietė duoną, ji nepavirto auksu.

Jis labai džiaugėsi ir jau nenorėjo, kad auksu pavirstų kiekvienas daiktas, prie kurio prisilieti.