Aukso pieva

Mudu su broliu, kai nunokdavo pienės, nuolatos jomis žaisdavome. Būdavo, einame kur nors į savo darbą — jis priešakyje, aš jo pėdomis.

— Serioža! —rimtai pašaukiu jį.

Jis atsigrįžta, o aš pūsteliu kiaulpienę jam tiesiai į veidą. Už tai jis ima mane tykoti ir taip jau, kai užsižiopsau, pūstelėja. Taigi mes šitas paprastutes gėles skindavome tiktai pažaisti. Bet man kartą pavyko susekti įdomų dalyką.

Mes gyvenome kaime, prieš mūsų langą buvo pieva, visa auksinė nuo daugybės žydinčių pienių. Buvo labai gražu.

Visi sakydavo: „Labai gražu! Pieva — auksinė". Vieną kartą aš anksti atsikėliau meškerioti ir pastebėjau, kad pieva ne auksinė, o žalia. O kai apie vidurdienį grįžau namo, pieva vėl buvo auksinė. Aš ėmiau stebėti. Vakarop pieva vėl pažaliavo. Tuomet nuėjau, susiradau pienę, ir paaiškėjo, kad ji buvo sugniaužusi savo žiedlapius visai kaip mes, jei mūsų pirštai iš delno pusės būtų geltoni, sugniaužę kumštį, uždengtume geltonumą. Rytą, kai užtekėjo saulė, aš mačiau, kaip pienės at- gniaužia savo delnus, ir dėl to pieva pasidaro vėl auksinė.

Nuo to laiko pienės tapo mums vienos įdomiausių gėlių — jos eidavo gulti drauge su mumis, vaikais, ir drauge su mumis keldavosi.