Bagdado pirklys

Kalifo Hanino al Rašido viešpatavimo metu gyveno Bagdade gana pasiturintis pirklys, vardu Alis Kodža. Jis gyveno tėvo paliktuose namuose ir, daug nesivaikydamas, tenkinosi pelnu, gaunamu iš savo verslo. Kartą per tris naktis pagrečiai jis matė keistą sapną. Rimto veido senyvas vyras smarkiai jį barė neatlikus kelionės į Meką. Jis žinojo, kad jo tikėjimas reikalauja aplankyti tą šventą miestą, o po to sapno bijojo ilgiau atidėlioti tos priedermės atlikimą. Jis pardavė didumą savo prekių, pasiliko tik tas, už kurias tikėjosi daugiau pelnyti Mekoje.

Išpardavęs viską, ką galėjo parduoti, jis surinko tūkstantį auksinių, supylė juos į ąsotį, uždėjo iš viršaus alyvomis ir nunešęs paprašė vieno savo draugo pasaugoti, kol jis grįš iš kelionės. Tas paėmė saugoti ąsotį, nežinodamas, kas paslėpta po alyvomis. Paskui tas pirklys išnuomojo savo namus ir su karavanu iškeliavo į šventąją vietą.

Alis Kodža pasiekė Meką laimingai, aplankė šventas mečetes ir paskui nugabeno savo atsivežtas prekes į turgų parduoti.

Du pirkliai, eidami pro šalį, susidomėjo Alio Kodžos prekėmis ir sustojo geriau pasižiūrėti. Nueidamas tolyn, vienas iš jų tarė kitam:

— Jei tas pirklys žinotų, kiek jis gautų už tas prekes Kaire, tai neparduotų jų čia, o keliautų į Egiptą.

Tuos žodžius išgirdo Alis Kodža. Dažnai jis girdėdavo kalbant apie Egipto gražybes ir pagalvojo, kad dabar atsiradusi gera proga nukeliauti ir pamatyti tą kraštą. Nieko nelaukdamas, jis vėl susidėjo savo prekes ir vietoj Bagdado pasuko keliu į Kairą, kur bematant išpardavė savo prekes su dideliu pelnu. Už tuos pinigus prisipirko kitų prekių, nutaręs jas vežti į Damaską. Lig karavanui išeinant į tą miestą buvo likę kiek laiko. Tuo tarpu jis apžiūrėjo gražias vietas aplink Kairą ir pagal Nilą. Keliaudamas į Damaską, pakelyje aplankė Jeruzalę.

 

Damaskas pirkliui labai patiko, jis pasirodė jam gražesnis, negu buvo prirašyta keliautojų knygose. Miestas buvo apsuptas žaliomis pievomis ir medžiais, per vidurį smagiai gurgėjo upelis. Jis čia pagyveno ilgesnį laiką. Taip praslinko septyneri metai, kol jis, keliaudamas iš vietos į vietą, sugrįžo į Bagdadą.

Jo draugas, kuriam buvo palikęs ąsotį su alyvomis, užmiršo jį ir jo alyvas. Bet vieną kartą, valgant vakarienę, jo pati pasakė, kad seniai ji nevalgiusi alyvų, norėtų nors kiek paragauti.

—   Paminėjus alyvas,— tarė pirklys,— man atėjo į galvą ąsotis, kurį čia paliko prieš septynerius metus, keliaudamas į Meką, Alis Kodža. Nežinia, kur jis dingo. Sugrįžęs iš Mekos karavanas, su kuriuo jis buvo išvykęs, sakė, kad jis nukeliavęs į Egiptą. Jei jis negrįžo per tiek laiko, reikia manyti, kad jo nebėra gyvo, todėl mes galime valgyti jo alyvas, jeigu jos nepagedo. Duokit man lėkštę ir žvakę, nuėjęs atnešiu pamėginti.

insert

Pati šoko jį drausti neliesti svetimo daikto, bet jis neklausė ir išėjo į sandėlį, kur buvo padėtos alyvos.

Nuėjęs atvožė ąsotį, alyvos buvo jau supelijusios. Norėdamas įsitikinti, ar giliau nebus geresnės, kiek nuo viršaus iškratė į lėkštę. Kartu su alyvomis iškrito vienas auksinis ir suskambėjo.

Pamatęs auksą, pirklys ėmė toliau žiūrėti, kas yra tam ąsotyje. Pasirodė, kad iš viršaus buvo uždėta alyvų, o apačioj gulėjo vieni auksiniai pinigai. Jis tuojau sumetė alyvas atgal į ąsotį, užvožė ir sugrįžo iš sandėlio.

—    Tikrai,— tarė jis pačiai,— alyvos supelijo, nebetinka valgyti. Pajudinęs ąsotį aš vėl užvožiau ir palikau taip, kaip jį ten pastatė Alis Kodža. Jei jis kartais sugrįš, nepastebės nieko, kad kas būtų liesta.

—    Reikėjo geriau paklausyti mano žodžių,— atsakė pati,— ir nekišti nagų prie svetimo daikto. Tegu viešpats mus saugoja nuo visokių nelaimių!

Bet pirklys buvo labai godus, nieko nepaisė, ką jam sakė pati. Visą naktį jis suko galvą, kur nuslėpti rastus pinigus ir gudriai išsimeluoti, jei grįžęs Alis Kodža pareikalautų atiduoti jam ąsotį. Kitą rytą nuėjęs pripirko jis alyvų tų pačių metų derliaus, iškratė senas su visu auksu, pridėjo pilną ąsotį naujų ir pastatė toj vietoj, kur buvo palikęs jo draugas.

Maždaug po mėnesio sugrįžo į Bagdadą Alis Kodža. Prieš kelionę savo namus buvo jis išnuomojęs kitam, todėl sustojo viešbutyje, manydamas ten pagyventi, kol nuomininkas sau susiras naują pastogę.

Kitą rytą nuėjo Alis Kodža aplankyti savo draugą, kuriam buvo palikęs ąsotį su alyvomis. Tas pasitiko jį, rodydamas savo džiaugsmą sugrįžus po tiek metų, ir sakėsi jau nebesitikėjęs jį kada nors vėl paregėti. Po pasisveikinimo ir trumpos šnekos tarp jų Alis Kodža paprašė atiduoti jam tą ąsotį su alyvomis, labai atsiprašinėdamas draugo už nereikalingą rūpestį, padarytą jam palikus saugoti svetimą daiktą.

—    Mielas drauge,— tarė pirklys,— čia visai nereikia atsiprašinėti. Tavo indas man nieko nekliuvo. Te raktą nuo mano sandėlio, eik ir pasiimk savo daiktą. Rasi jį toj pačioj vietoj, kur palikai.

Alis Kodža nuėjo į pirklio sandėlį, pasiėmė savo ąsotį, paskui atidavė raktą ir, gražiai padėkojęs už jam padarytą malonę, sugrįžo į viešbutį, kur buvo apsistojęs. Bet atvožęs ąsotį ir įkišęs ranką giliau, baisiai nustebo, neradęs ten nei vieno auksinio pinigo. Iš to nustebimo kurį laiką stovėjo jis kaip nudiegtas. Paskui, pakėlęs rankas ir akis į dangų, sušuko jis:

—    Argi galimas daiktas, kad žmogus, kurį aš laikiau savo bičiuliu, pasielgtų kaip didžiausias niekšas!

insert

Jis bematant sugrįžo pas tą pirklį ir tarė:

—    Mielas drauge, nesistebėk, kad aš taip greitai vėl čia ateinu. Aš parsinešiau tą patį ąsotį, kur buvau palikęs tavo sandėlyje, bet po alyvomis neberadau mano padėtų tūkstančio auksinių. Gal tau buvo prireikę tų pinigų, ir tu juos paėmei savo apyvartai. Jei taip, tu gali juos dabar vartoti, kol bus patogesnis laikas man grąžinti. Aš tik noriu, tu man paaiškink, kur jie dingo, o su atidavimu galėsime pasilaukti.

Pirklys žinojo, kad jis atlėks klausti pinigų, ir turėjo apgalvojęs jam atsakymą.

—    Bičiuli,— tarė jis,— tu sakaisi palikęs ąsotį su alyvomis ir paskui jį vėl atsiėmęs, o dabar ateini ir klausi manęs tūkstančio auksinių! Ar tu man kada sakei, kad ąsoty buvo tokia suma? Aš net nežinojau, kad ten alyvos buvo, tu man niekados jų nerodei. Aš tik stebiuosi, kodėl tu neklausi manęs deimantų ir perlų vietoj aukso! Geriau eik ir žiūrėk savo darbo, o nekelk riksmo prie mano krautuvės, aure jau renkasi čia žiopliai!

Tie žodžiai buvo pasakyti taip garsiai, jog ne tik dar daugiau prisirinko žmonių prie jo durų paklausyti, kas čia darosi, bet ir kiti pirkliai išlindo iš savo krautuvių sužinoti, dėl ko su tokiu smarkumu ginčijasi Alis Kodža su savo geru draugu, ir mėginti juos sutaikinti. Išgirdę iš Alio Kodžos apie jo nelaimę, jie klausė paėmusio pinigus pirklio, ką jis turėtų pasakyti.

Pirklys patvirtino, kad jis buvęs paėmęs laikyti savo sandėly Alio Kodžos ąsotį, bet kaip įmanydamas gynėsi niekados jo nelietęs. Jis sakėsi sužinojęs apie alyvų buvimą ten iš jo paties lūpų ir prašė jų visų teisme parodyti, kaip jis nekaltai buvo įžeistas.

— Alachas didysis mato, kas kaltas,— tarė Alis Kodža.— Pažiūrėsim, ar tu išdrįsi tvirtinti, ką sakai, teisėjo akyse!

— Viską patvirtinsiu,— atšovė pirklys,— tada žinosime, katras iš mūsų kaltas!

Abudu stojo prieš teismą. Alis Kodža skundė draugą, kad tas pasisavinęs jam pavestus laikyti tūkstantį auksinių. Teisėjas paklausė, ar jis turi žmonių, kurie galėtų tai parodyti. Skundėjas atsakė, kad jis nematęs reikalo tuo pasirūpinti iš anksto, nes jį laikęs savo geru draugu ir teisingu žmogum. Pirklys prisiekė nieko apie tuos pinigus nežinojęs ir jų neėmęs, ir teisėjas jį išteisino.

Alis Kodža labai nusiminė, kad turi netekti per daug metų sudėto turto, protestavo prieš tokį teisėjo sprendimą ir žadėjo ieškoti teisybės pas patį kalifą.

Pirklys sugrįžo namo, džiaugdamasis lengvai suvystęs Alį Kodžą, o tas ėmė ir surašė skundą. Kitą dieną jis atsistojo gatvėj, kuria grįžta kalifas po vidudienio pamaldų. Tam tyčia skirtas valdininkas, einantis priešais kalifą, pastebėjo jį stovint su prašymu rankoj, priėjo artyn ir paėmė iš jo raštą įteikti valdovui.

insert

Žinodamas kalifo paprotį skaityti prašymus sugrįžus į savo palocių, Alis Kodža nuėjo į jo kiemą ir laukė, kol valdininkas, kur buvo paėmęs iš jo skundą, išėjo iš kalifo namų ir pranešė jam, jog valdovas išklausyti jo bylai paskyrė valandą kitą dieną, ir paklausė, kur gyvena tas pirklys, kad galėtų duoti jam žinią pasirodyti tuo pačiu metu.

Tą patį vakarą kalifas, lydimas didžiojo vizirio Džafaro ir sargybos viršininko Mesruro, savo papročiu, ėjo persivilkę per miesto gatves, norėdami pamatyti, kas ką veikia. Einant viena gatve, kalifas išgirdo nepaprastą klegesį, prisiartino prie tos vietos ir pro vartus pamatė kieme žaidžiant mėnesienoj nuo dešimties lig dvylikos vaikų.

Susidomėjęs, ką tie vaikai žaidžia, kalifas atsisėdo netolumais ant akmeninio suolo ir išgirdo vieną vaiką šaukiant:

—      Dabar darykim teismą. Aš būsiu teisėjas. Atveskit man Alį Kodžą ir tą pirklį, kuris jam nudžiovė tūkstantį auksinių.

Alio Kodžos ir pirklio ginčas buvo pasklidęs po visą miestą, net vaikai apie tai kalbėjo, todėl visi greit sutiko žaisti teismą ir pasiskirstė, ką kuris turės atlikti. Vienas iš jų atsisėdo į teisėjo vietą ir laikėsi labai rimtai, kitas buvo teismo antstolis, tas atvedė prieš jį du berniukus, vienas buvo Alis Kodža, o kitas pinigų vagis.

Tas, kur dėjosi teisėju, paklausė vaidinančio Alį Kodžą berniuko, kuo jis kaltina pirklį. Alis Kodža žemai nusilenkė prieš jauną teisėją, išpasakojo smulkiai tą visą atsitikimą ir maldavo priversti pirklį grąžinti jam pinigus. Teisėjas paklausė pirklio, kodėl jis negrąžino pinigų, paimtų iš Alio Kodžos. Vaidinantis pirklį vaikas atkartojo tuos pačius žodžius, kuriais gynėsi prieš teisėją tikrasis pirklys, ir žadėjo prisiekti, kad jis sako tiesą.

—      Su siekimu dar palauk,— atsiliepė teisėjas,— aš norėčiau pats pamatyti tą ąsotį su alyvomis. Ar tu kartais jo neatsinešei? — paklausė berniuko, vaidinusio Alį Kodžą.

Ne, neatsinešiau,— tas atsakė.

—      Tai bėk ir bematant man atnešk! —tarė teisėjas.

Tas pasišalino, netrukus grįžo su ąsočiu ir pastatė jį prieš teisėją, sakydamas, kad tas ąsotis yra tas pats, kur buvo palikęs kaltinamajam ir paskui vėl iš jo gavęs. Norėdamas išlaikyti visus teismo formalumus, teisėjas paklausė pirklio, ar jis pripažįsta, kad ąsotis tas pats. Tas galvos linktelėjimu parodė savo neprieštaravimą. Tada berniukas teisėjas liepė Aliui Kodžai atvožti ąsotį, ir jis pažvelgė į vidų.

- Alyvos puikios,— tarė jis,— paragaukim!

Kelias prarijęs, jis vėl tarė:

—    Jos visai gardžios. Aš nemanau, kad po septynerių metų jos būtų tokios geros. Pakvieskit man alyvų pirklius, tegu jie pasako savo nuomonę.

insert

Du berniukai, vaidinantys alyvų pirklius, atsistojo prieš teisėją.

—    Ar jūs alyvų pirkliai? — paklausė teisėjas.— Tai pasakykit, kiek metų gali stovėti alyvos nepagedę ir tinka valgyti.

—    Ir geriausiai laikomos, jos nebetinka valgyti jau trečiaisiais metais,— atsakė abudu pirkliai,— tada jos nebeturi nei skonio, nei spalvos.

—    Jei taip,— tarė teisėjas,— pažiūrėkit į ąsotį ir pasakykit, kiek laiko čia yra buvusios tos alyvos.

Abudu pirkliai apžiūrėjo tas alyvas, paragavo ir pasakė, kad jos visai neseniai raškytos ir geros.

—    Jūs klystate,— atsakė teisėjas.— Alis Kodža sakosi jas padėjęs prieš septynerius metus.

—    Viešpatie,— pasakė pirkliai,— jos yra šių metų derliaus. Nerasi visame Bagdade tokio alyvų pardavėjo, kad nepatvirtintų mūsų nuomonės!

Kaltinamasis mėgino priešintis ir suniekinti alyvų pirklių nuomonę, bet teisėjas nedavė jam daug kalbėti.

—    Nutilk,— sušuko jis,— tu esi apgavikas! Imkit jį ir pakarkit!

Vaikai pabaigė savo žaidimą, plodami iš džiaugsmo rankomis, nutvėrė kaltininką ir išvedė jį nubausti pagal teisėjo paskelbtą sprendimą.

Sunku apsakyti žodžiais, kaip stebėjosi Harunas al Rašidas berniuko teisingu sprendimu ir mokėjimu svarstyti bylą, kurią kitą dieną jis pats turės spręsti. Keldamasis nuo suolo, jis paklausė didžiojo vizirio, girdėjusio tos bylos svarstymą, ką jis gali pasakyti apie tai.

—     Iš tiesų, tikratikių valdove,— atsakė viziris,— negaliu atsistebėti tokiu jauno berniuko sumanumu.

—     Bet žinok,— atsiliepė kalifas,— kad rytoj aš turėsiu svarstyti tokią bylą iš tikrųjų. Tikrasis Alis Kodža įteikė šiandien man savo skundą, ir kaip tu manai, ar mano sprendimas bus geresnis?

— Aš galvoju, kad ne,— atsakė viziris,— jei byla tokia, kaip ją parodė vaikai.

- Įsidėmėk tuos namus —paliepė kalifas — ir atvesk rytoj tą vaiką, tegu jis svarsto bylą mano akyse. Taip pat įsakyk ateiti teisėjui, kuris išteisino pirklį, pasimokyti savo darbo iš vaiko. Toliau pasirūpink pranešti Aliui Kodžai ateinant pasiimti su savim tą ąsotį su alyvomis ir pakviesti du alyvų pirklius.

Kitą dieną nuėjo viziris į namus, kur kalifas matė žaidžiant vaikus. Šeimininko nerado namie, svečią pasitiko jo pati. Viziris paklausė jos, ar ji turi vaikų. Ji atsakė turinti tris vaikus ir pašaukė juos.

—      Puikūs berniukai,—pagyrė viziris,— o kuris iš jūsų buvo teisėju žaidžiant vakar vakare?

Vyresnysis atsakė, kad jis buvęs, bet paraudo, nežinodamas, kam klausia.

—      Dabar eik su manim, bernaiti,— tarė didysis viziris,— tikratikių valdovas nori tave pamatyti.

insert

Motina labai išsigando, išgirdusi, kad didysis viziris atėjo išsivest jos vaiko, ir paklausė, kam kalifui reikalingas jos sūnus. Viziris ją nuramino, pasakęs, kad vaikas už kokios valandos galės grįžti namo.

—    Jei tikrai taip,— atsiliepė motina,— tai prašom leisti man jį pirma geriau aptaisyti, kad labiau tiktų pasirodyti prieš tikratikių valdovą.

Padoriai aptaisytą vaiką viziris paėmė ir išsivedė pas kalifą.

Kai jie prisiartino prie palociaus, vaikas labai baiminosi, bet netrukus malonūs kalifo žodžiai išblaškė jo baimę. Paskui valdovas liepė pašaukti pirklius. Tie įėję puolė prieš sostą, žemai lenkdami galvas, net jų kaktos siekė patiesalą, paklotą ties valdovo kojomis. Kalifas jiems tarė:

—    Dabar kiekvienas pasakykit savo bylą tam vaikui, jis jus išklausys ir nuteis. Jei jis turėtų kokių sunkumų, aš jam padėsiu.

Alis Kodža ir pirklys vienas paskui kitą išdėstė savo reikalą. Kai pirklys pasakė, kad jis galėtų savo žodžių teisingumą patvirtinti priesaika, vaikas sudraudė:

—     Su priesaika paspėsim. Pirma ištirkim ąsotį su alyvomis!

Alis Kodža tuojau pastatė ąsotį prie kalifo kojų ir atvožė. Kalifas pažiūrėjo į alyvas, vieną paėmė ir pats paragavo, kitą davė vaikui. Tada buvo pakviesti vaisių pirkliai, jie apžiūrėjo alyvas ir pasakė, kad jos geros valgyti, raškytos tais pačiais metais. Vaikas atkreipė jų akis į Alio Kodžos tvirtinimą, kad jis tas alyvas į ąsotį sudėjęs prieš septynerius metus, o pirkliai tą dalyką išaiškino taip, kaip anie vaikai praeitos dienos vakare.

Kalifas visai įsitikino, koks niekšas tas pirklys, ir pavedė teisingumo ministrui jį nubausti. Prieš sprendimo įvykdymą jis prisipažino, kur buvo padėjęs tą tūkstantį auksinių, ir jie buvo tuojau grąžinti Aliui Kodžai. Tas didžiai teisingas ir bešališkas valdovas liepė jo akivaizdoj stovėjusiam teisėjui pasimokyti iš vaiko geriau atlikinėti savo priedermes. Paskui apkabinęs pabučiavo vaiką ir pasiuntė namo, dovanojęs šimtą auksinių už jo tokį nepaprastą sumanumą.