Baimės neradęs vaikas

Buvęs vaikas aštuonerių metų taip nebaugus, taip nebaugus, kad jis nė žinote nežinojęs, kas tai yra baimė. Jo tėvas vieną kartą parėjęs iš miško vakare ir sakąs:

—      Tai kad nusigandau, tai nusigandau! Kažin kas toks baisus man pasirodė — mane suėmė baimė, tai man net plaukai ant galvos pasistatė.

Tas vaikas nusiklausęs, ką tas jo tėvas šneka, ir sakąs:

—      Tėtuš, kas tai yra baimė? Pasakyk man, ir aš noriu ją pamatyti, kad ir man ant galvos plaukai pasistatytų!

Tėvas juokdamasis sako:

—      Kad taip nori baimę pamatyti, eik į mišką, ten, kur aš medžius kirtau, ir rasi baimę, ir pasistatys tau plaukai.

Tas vaikas apsivilkęs, apsitaisęs, užsidėjęs kepurę ir išėjęs tuo keliu, kur matęs tėvą iš miško pareinant. Einąs, einąs, nuėjęs į mišką ir kelio pritrūkęs — kaip nieko nėra, taip nėra. Einąs be kelio. Beeidamas naktį, nuo tolo pamatęs žybsint švieselę ir manąs: „Eisiu į tą šviesą, be nerasiu ten baimės." Prieinąs trobelę, einąs į vidų — kurpius besiuvąs. Tas kurpius jo klausiąs:

—      Toks mažas vaikas naktį eini per mišką — ar tavęs neėmė baimė?

Tas vaikas jam atsakąs:

—      Aš ir ėjau, baimės ieškodamas, bet kad niekur nėra, ir gana.

Daugiau tas kurpius išėjęs į lauką, ant tako pastatęs šiaudų kūlį, pargrįžęs jam padavęs butelį ir sakąs:

—      Eik va ten į smuklę, parnešk man žibalo — ir rasi baimę.

Tas vaikas nuėjęs, radęs kūlį ant kelio pastatytą, tą pavertęs, nuėjęs pas smuklininką, žibalo nupirkęs ir parnešęs. Klausiąs jo kurpius:

—      Taigi ar neradai baimės?

Vaikas sakąs:

—      Neradau.

—      Tai ir nieko neradai ant kelio?

—      Radau šiaudų kūlį, paverčiau, ir gana.

Kurpius pamanęs: „Na, kad jau taip, tai aš tau parodysiu kitonišką baimę." Sakąs:

—      Aš nueisiu ten į smuklę, pasislėpsiu, o tu, čia truputį pabuvęs, ateik manęs paieškoti, tai tu ir rasi baimę.

Kurpius išėjęs, o tas vaikas pasilikęs. Kurpius su tuo kūliu save apsirišęs ir laukiąs ant kelio šio ateinant. O tas vaikas, viduje bebūdamas, bežaisdamas, pasiėmęs į rankas to kurpiaus kūjelį, bebėgdamas į smuklę to kurpiaus ieškoti, kaip rankoj turėjęs, taip ir išsinešęs. Kai tiktai tas vaikas artyn einąs, tas kurpius, kūliu apsirišęs, jam priešais gandindamas:

insert

—      Bu bu bu bubis!

Tas vaikas su kūjeliu į galvą:

—      Ar tu bubis? — Apdaužęs, apdaužęs. Tas kurpius rėkdamas namo.

Tas vaikas, nuėjęs į smuklę, paklausinėjęs, paieškojęs, neradęs ir sugrįžęs vėl pas tą kurpių. Kurpius jau lovoj begulįs sumušta galva. Tas vaikas tuoj įėjęs klausiąs:

—      Tai kam mane apgavai? Aš nuėjau į smuklę — neradau nė tamstos, nė baimės.

Kurpius supykęs gulėdamas:

—      Tai ar dar tau didesnės baimės reikia, kokią tu jau radai, kur su kūjeliu mušei?

Vaikas sakąs:

—      Tai kad aš ten mušiau kažin kokį elgetą , ten ne baimė. Man reikia tokios baimės, kaip kad mano tėtušis rado, kad plaukai ant galvos pasistatė.

Kurpius dar labiau supykęs, pasakęs:

—      Kad tu tokios baimės ieškai, tai eik sau lauk ir iš mano trobelės.

Tas vaikas ir išėjęs. Išėjęs, einąs, einąs ir nuėjęs į tokį miestą, kur buvusi

bažnyčia velnių užponauta. Įėjęs pas kleboną, klebonas klausiąs:

—      Kur tu, vaikeli, toks mažas eini?

Tas vaikas atsakęs:

—      Einu, kunigėli, baimės ieškot.

Klebonas sakąs:

—      Na, gerai, pas mus rasi.

Per dieną palaikęs klebonijoj, vakare nakčiai ir nuvedęs į bažnyčią. Bet tas vaikas su savim pasiėmęs degtukų. Tuoj užsidegęs ant visų altorių žvakes ir žibinąs. Nuo vakaro velniai vis tylėję, bet jau apie vidurnaktį ėmę apie visą bažnyčią brazdėti, šniokšti, ėmę ant stogo jodytis, suėję į bažnyčią: kaip gaidžiai, kaip katinai, kaip šunys. Tas vaikas klausiąs:

—      Tai kas jūs čia tokie esate?

Velniai saką:

—      Mes esame baimė.

Vaikas sakąs:

—      Tai kas jūs per baimė? Jūs esat velniai, bet kad jūs kaip gaidžiai, katinai ir šunys, tai man nė kokios baimės nėra. Bet man tokios baimės reikia, kad man plaukai ant galvos pasistatytų. Va, mano tėtušis kad matė baimę, tai buvo baimė.

Na, tie velniai mato, kad jis nebijo jų, ėmę gaidžiai giedoti — visi išbrazdėję sau.

Klebonas rytą siunčiąs zakristijoną eiti į bažnyčią pasižiūrėti, ar dar teberas jį gyvą. Na, zakristijonas nuėjęs atidaro duris — vaikas gyvas. Atėjęs į kleboniją, sakąs klebonui:

—      Kodėl aš neradau baimės?

insert

Klebonas sakąs:

—      Taigi ar nieko nebuvo?

Vaikas sakąs:

—      Velnių buvo, bet baimės nebuvo.

Tas klebonas sakąs:

—      Pala, pala, vaikeli, kad praėjusią naktį tau nebuvo baimės, tai ateinančią bus.

Antrą vakarą vėl nuvedę, įleidę. Jis ir vėl įsibraukęs degtuką, užsidegiojęs visas žvakes. Ir vėl taip pat vidurnaktį ėmę dar labiau jodytis, draskytis ir susivertę į bažnyčią kaip visoki miškiniai žvėrys: kaip vilkai, kaip meškos, kaip levai ir dar baisesni. Tas vaikas klausiąs:

—      Tai kas jūs tokie dabar esate?

Velniai saką:

—      Baimė.

Vaikas sakąs:

—      Nė kokia jūs nesat baimė, jūs tik esat velniai. Bet kad jūs tokia būtumėt baimė, kaip mano tėtušis matė, kad jam plaukai ant galvos pasistatė, tai dar būtumėt baimė, o dabar niekas.

Ir vėl taip pat ėmę gaidžiai giedoti, velniai sau išlakstė, ir gana.

Rytą klebonas zakristijoną pasiuntęs. Atidaro bažnyčią — tas vaikas sau sveikas. Sakosi atėjęs klebonui:

—      Sakei, kad šiąnakt aš bažnyčioj rasiu baimę, o nebuvo, ir gana.

Klebonas klausiąs:

—      Taigi ar nieko nebuvo?

Vaikas:

—      Velnių buvo pilna bažnyčia priėjusi, o baimės nebuvo.

Klebonas sakąs:

—      Na, dar palauk, ateinančią naktį tai bus.

Trečią naktį vėl nuveda jį į bažnyčią, uždaro. Jis užsidegęs žvakes ir vėl laukia. Na, jau vidurnaktį dar labiau ėmę žvangėt, barškėt, kad visos bažnyčios sienos ir stogas tratąs. Atsidarė durys, suėjo, suvažiavo visokie: žalčiai, slibinai, devyngalviai. Ir vėl šis, vaikščiodamas tarp jų, klausinėjąs:

— Tai kas jūs dabar tokie esate?

Visi jie saką, kad mes esame baimė. Vaikas sakąs:

—      Jūs esat šioks, kitas toks: kitas žaltys, kitas slibinas, kitas devyngalvis, bet visi esat velniai, ir gana. Bet kad jūs būtumėt tokia baimė, kokią mano tėvas anądien matė miške, kad jam plaukai ant galvos pasistatė, tai dar jūs būtumėt baimė.

Tie visi velniai jam atsakę:

—      Kas tave žino, kokią tą baimę tavo tėvas matė, kad jam ant galvos plaukai pasistatė, gal kitos tokios nė pasauly nėra.

Pametę raštus vidury bažnyčios ir išūžę lauk.

Rytą zakristijonas atidaręs bažnyčią — randa šį tokį, kokį įleidęs, ir raštų, popierių krūvą. Paėmęs raštus, parneša klebonui ir šį parveda. Klebonas perskaito tuos velnių raštus, kad žinokis tu su savo bažnyčia: tas vaikas iš mūsų atkariavo, atėmė. Tas vaikas ir vėl klebono klausiąs:

insert

—      Kur baimė?

Klebonas pagalvojęs sakąs:

—      Pala, pala, ateinančią naktį nueisi ant kapų į koplyčią man kryžiaus parnešti, tai tu ten rasi baimę.

Na, gerai, tas vaikas ir vėl laukia nakties. O tas klebonas vieną savo špitolninką elgetą primokęs, kad jį ten ant kapų nuėjęs šiaip taip pagąsdintų. Naktį tas vaikas nuėjęs ant kapų, atsirakinęs koplyčią, pasiėmęs kryžių ir einąs. Tas elgeta, kuprą pastatęs, ropa prie šio. Šis kaip imsiąs su kryžium tą elgetą perti per kuprą, per galvą! Šis elgeta pirma — šis, su kryžium jam į pasturgalį pupydamas, ir parginęs namo.

Tas klebonas matąs, kad jo niekaip nebegali pagandinti. Ėmęs sakyti:

—      Vaikei, neklausyk nė vieno, matai, kad nėra pasauly nė kokios baimės.

Vaikas sakąs:

—      Tai kodėl mano tėtušis matė baimę, kad jam plaukai ant galvos pasistatė?

Klebonas, neturėdamas ko sakyti, sakąs:

—      Didelius žmones nuodėmės gandina!

Tas vaikas ir parėjęs vėl pas savo tėvą, baimės neradęs.