Batuotas katinas

Kažin kada, labai seniai, numirus tėvui, trys malūnininko sūnūs dalijos turtą. Vyresnysis sūnus pasiėmė malūną, antrasis asilą, o mažajam, Jonui, davė katiną: manykis, sako, gyvenk!

Sėdi Jonas susitraukęs, nuliūdęs ir kalba:

— Ką aš dabar veiksiu su tuo ūsočium? Katinas nors pelių paės, o man tai jau visai reikės badu mirti. Broliams gerai: vienas malūne mals, kitas asilu maišus vežios, o mano rainis niekam netinka.

Atėjo pas šeimininką pasikūprinęs katinas ir prakalbo žmogaus balsu:

— Nesirūpink per daug,— sako,— aš tave išmokysiu kaip laimę pasiekti, tiktai klausyk manęs: aš irgi ne karna siūtas ir šio to vertas esu. Neliūdėk tiktai. Pasiūk geriau man maišelį ir iš tėvo sandėlio atnešk man medžiotojo batus. O paskui aš jau ir vienas išsiversiu.

Nustebo Jonas: katinėlis pilkasis iki šiol tiktai kniaukė ir visokiais gudrumais peles gaudė, o dabar, žiūrėk, kaip kalba! Paklausė Jonas katino ir padarė, ko prašytas.

Apsiavė katinas batus, prisirišo prie diržo maišelį ir išėjo j mišką medžioti. Ten jis prisiskynė maišelį kiškio kopūstų, primaišė laukinių obuolių, o pats išsitiesė tarytum negyvas.

Vos jis atsigulė, tuoj jaunas vėjavaikis kiškelis įlindo į maišelį prie jaukų. Katinas timpt — užtraukė maišelį ir nunešė kiškį karaliui.

Malonų svetį mielai įleido į rūmus. Katinas ilgai ir žemai linkčiojo karaliui, o paskum tarė:

— Tamstos didybe! Jonas karalaitis siunčia Tamstai linkėjimų ir štai šitą kiškelį dovanų.

Karalius padėkojo ir maloniai atleido pasiuntinį. Katinas dabar nubėgo į lauką, pririnko maišelį kviečių, o pats pasislėpė už akmens.

Vos tiktai priėjo prie jaukų dvi kurapkos, katinas čiupt jas, sugavo ir vėl nunešė dovanų karaliui nuo Jono karalaičio.

Šį kartą pasiuntinys ne tiktai gavo karaliaus padėką, bet ir gardaus pyrago.

Iš rūmų gudrusis batuotas katinas nuėjo prie upelio. Prisikasė krante maišelį sliekų ir įmetė jį į sietuvą, o paskui atsitūpė smiltyne ir laiko kojytėmis šniūrelį. Už valandėlės, suviliotos sliekų, į maišelį įplaukė keletas auksinių žuvyčių.

Katinas ir jas nunešė karaliui savo pono vardu. Dabar jis sužinojo, kad karalius drauge su gražuole dukra rengiasi pasivažinėti, paiškylauti.

Katinas galvotrūkčiais parbėgo namo ir sako Jonui:

— Na, mielasis, viskas gerai sekas. Bėk greičiau prie upelio, nusivilk ir lįsk į vandenį, o kitkuo nesirūpink.

— Koks juokingas šitas katinas,— galvojo jaunesnysis malūnininko sūnus, bet paklusniai nusivilko ir įlindo į vandenį.

Maudosi jis ir mato — važiuoja pro šalį karalius. Katinas paslėpė Jono drabužius po akmeniu, o pats kad suriks visa gerkle:

— Gelbėkit, gelbėkit! Karalaitis Jonas skęsta!

Karalius pažino batuotąjį katiną ir nusiuntė karalaičiui į pagalbą tarną. O gudrusis katinas apsakė tuo tarpu karaliui savo pono nelaimę:

— Užpuolė karalaitį Joną plėšikai, atėmė arklius, karietą, drabužius, o patį į vandenį įmetė. Nors aš šaukiau pagalbos, bet niekas neatsiliepė.

Karalius liepė tarnams atnešti auksinius karališkus drabužius ir atiduoti Jonui karalaičiui. Malūnininko sūnui šitie drabužiai labai pritiko.

Jonas, dabar gražus karalaitis, labai patiko karaliui, o karalaitei dar labiau

Paslėpė kalinas Jono dratrntins po akmeniu, o pats kati suriks \isa gerkle...

Tėvas ir duktė vienu balsu prašė karalaitį Joną važiuoti su jais kartu.

Tuo tarpu batuotasis katinas kulkos greitumu nudūmė keliu, net krūmai linko ir akmenėliai į šalis žiro. Bėga jis pievomis ir mato — šienpjoviai žolę pjauna.

— Kieno ta pieva? — klausia katinas.

— Didžiojo Raganiaus! — būriu sušuko pjovėjai.

Katinas pasipūtė ir suriko jiems:

— Jeigu jūs nors kiek branginat savo galvas, sakykit visiems: karalaičio Jono! Jei ne — visus į miltelius su- trinsiu!

Nusigando pjovėjai ir nusilenkė jam ligi kelių, o gudrusis katinas nukūrė toliau:

Važiuoja pievomis karalius ir klausia:

— Ei, žmonės, kieno pievas šienaujate?

— Karalaičio Jono,— kaip vienas atsakė vyrai.

Nustebo karalius karalaičio Jono turtais, bet šį kartą nutylėjo.

O katinas vis pirmas skuodžia. Randa jis žmones rugius kertančius.

— Kieno rugius kertate? — klausia katinas.

— Didžiojo Raganiaus,— atsakė kirtėjai.

Katinas rūsčiai treptelėjo dulkėtais batais ir riktelėjo tarytum koks karališkasis ūkvedys:

— Aš jums, neišmanėliai, parodysiu! Sakykit visiems: karalaičio Jono, o ne — visus į miltelius sugrūsiu!

Nusigando vyrai ir moterys, nusilenkė lig žemės, o katinas toliau nudūmė.

Privažiuoja karalius kirtėjus ir klausia:

— Ei, vyrai, kieno rugiai?

— Karalaičio Jono,— atsakė visi vienu balsu.

— Koks tamsta turtingas! — tarė karalius šalia sėdinčiam Jonui.

— O, taip, plačios ir gausios mano žemės,— atsakė šypsodamasis malūnininko sūnus.

O batuotasis katinas vis bėgo keliu pro Didžiojo Raganiaus žemes, šaukia, rėkia ir liepia visiems vieną ir tą patį sakyti: „Karalaičio Jono žemė".

Karalius tik stebis tokiu turtuoliu, o tariamasis karalaitis Jonas dar labiau.

Galiausiai pribėgo katinas baltuosius rūmus ir klausia:

— Kas čia gyvena?

— Didysis Raganius,— atsakė tarnai.— Tik geriau eik savo keliais — nelaimės išvengsi. Jis kartais iš nuobodulio baisiausiu žvėrimi pavirsta: sėdės sėdės — ir ims staiga vilku kaukti ar gyvate vyniotis, rangytis!

Bet drąsusis batuotas katinas liepė pranešti, kad geidauja pasimatyti, ir stojo prieš Didįjį Raganių.

— Daugel girdėjau aš apie Tamstos gabumus ir protą. Iš tolimos šalies atvykau čionai Tamstai nusilenkti, didis žmogau,— gerinos ir laižės katinas.— Sako, Tamsta galįs pasiversti kokiu tik nori žvėrimi, pavyzdžiui asilu ar kiaule?

— Žinoma, galiu! — sugriaudėjo Didysis.— Štai tau pirmai pažinčiai.

Ir taip pasakęs, trenkėsi į grindis Didysis Raganius, paskui pašoko liūtu ir ėmė klaikiai staugti. Katinas vos nemirė iš baimės ir pasišiaušęs užprunkštė ant krosnies, nė nesijausdamas — gyvas ar miręs. Bet Didysis Raganius tuojau vėl atsivertė žmogumi. Tada katinas nušoko ant grindų ir tarė:

— Nuostabus reginys! Prisipažįstu, jog trupučiuką nusigandau. Bet sakyk man, Tamsta: ar tiesa, kad gali ir mažu žvėreliu pavirsti, pavyzdžiui žiurke ar pele? Prisipažįstu, kad aš tuo visai netikiu.

— Netiki? Tuoj pamatysi! — subliovė Didysis Raganius. Paskui trenkės į grindis ir žiurke suvizgo po aslą.

Pilkasis katinėlis buvo nekvailas, jam to ir tereikėjo,— puolė ir suėdė.

Tuo tarpu pro rūmus lingavo karalius ir jo palydos karietos.

— Kokie puikūs rūmai! — grožėjos karalius rūmų didumu ir spindesiu.

Batuotasis katinas kūliu išpuolė į kiemą ir prišoko prie karietos.

— Tai karalaičio Jono rūmai, maloniai prašom apsilankyti! — linkčiojo rainasis apgavikas, atkeldamas vartus.

Paskui jis įvedė savo poną su karalium ir dukterimi į vidų ir pasodino menėje už ąžuolinių stalų, už raštuotų lininių staltiesių. Vaišės buvo didžiausios. Didysis Raganius mėgo gerai pavalgyti, todėl ir buvo rūmuose visa ko pakankamai.

Karalius mato, kad karalaitis Jonas dukters širdelei patinka ir mano: „Geresnio žento negausiu". Išgėrė dėl drąsos ir sako:

— Ar nesusigiminiuoti mums tiktai, karalaiti Jonai?

O karalaitis Jonas to ir telaukė.

Atšoko visi linksmas vestuves. Batuotasis katinas buvo pirmojoj vietoj, viską tvarkė, nes ir teisių turėjo.

Ir nuo to laiko katinas gyvena kaip sūris svieste.