Berniukams nepavyko

Vytukas, Jonukas, Onytė ir Julytė susitarė eiti į miškelį uogauti. Miškelis buvo už ežero.

Priėję ežerą, vaikai ėmė tartis, ar aplinkui eis, ar laivu perplauks.

Mergytės pabijojo laivu keltis, nuėjo pėsčios. Berniukai sėdo į laivelį ir nuplaukė. Sutarė sueisią ant ežero kranto, po kreivuoju beržu.

Berniukai norėjo mergytes aplenkti ir yrėsi, kiek įkabindami.

Štai jau juodu arti kranto buvo; žiūri — čia pat ir mergytės.

Vytukas atsistojo laivo smaigalyje, kad tuojau galėtų iššokti ir prie beržo bėgti. Jonukas, atrėmęs irklą į ežero dugną, iš visų jėgų laivą pastūmėjo. Tik laivas į krantą dunkst, Vytukas iš laivo blinkt ir nusirito į žoles. Jonukas taip pat nepasijuto, kaip išilgai laivo išsitiesė.

Mergytės pribėgo prie beržo ir laukia. Štai beateiną berniukai — vienas bešlubuodamas, kitas kairiąją ranką betrindamas.

Mergytės klausia, kas nutiko. Berniukai nusipasakojo.

— Gerai, kad patogiai puolėva; galėjova smarkiau susimušti, — sako Jonukas. — Besiskubindamas užsimiršau, kad laivo negalima staiga stabdyti.

— O aš antrą kartą taip krintu, — prisipažino Andriukas. — Žiemą leidausi nuo kalnelio. Rogutės buvo smarkiai įsibėgėjusios; užkliuvo už kelmelio ir staiga sustojo. Tai daugiau kaip sieksnį nučiuožiau, iš rogučių nublokštas.

Mergytės negalėjo permanyt, kodėl taip esti.

— Juk laivas ne iš karto sustoja, kaip paliauji yręsis, — turėjo aiškinti Jonukas. — Žmogus plaukia lygiai su laivu; kai laivas atsiremia į krantą, žmogus vienas sau plaukia toliau ir blinkteli ant kranto, kaip štai aš padariau.

Mergytės nusijuokė iš tokio pasakymo ir paklausė, ar galės berniukai uogauti.

— Galėsiva, — gyrėsi berniukai, nevikriai keldamiesi nuo žemės.