Bičiulis

Ką tik praūžė staigus lietus su perkūnija. Sunkiai alsuodama, garavo žemė. Tuo metu iš kiemo išlindo nedidelis juodmargis kačiukas ir atsargiai, purtydamas dar nesušlapusias kojas, pabandė pereiti purvo ir vandens pritvinusią gatvę. Jis buvo toks atsargus ir toks išlepintas, kad niekaip nenorėjo nulipti nuo vidurgatvyje numesto lentgalio.

Staiga pro vasarnamį, taškydama purvus, pralėkė lengvoji mašina. Persigandęs kačiukas šoko į šalį, bet akimirką pavėląvo, persivertė ore ir pasiliko gulėti, nublokštas į patį bjauriausią šaligatvio pakraštį. Subėgę vaikai bailiai žiūrėjo į nedidelį kraujo klanelį, j bejėgę, ant nulyto akmens atmestą jo galvą ir purvinas, dar tebevirpančias baltapėdes kojeles.

Pakėlęs nuo grindinio, nunešiau jj j sodą, padėjau ant žalsvo, neseniai dažyto suolelio ir nuėjau ieškoti kastuvo. Kai sugrįžau, kačiuko nebebuvo.

—    Kur jį padėjot? — paklausiau vaikų.                

—    Dėde, jo laidoti negalima,— aiškino mažieji,— jis truputėlį dar gyvas, va šitiek, per pusę plaukelio...

—    Reikia pirma milicijai pranešti,— mokė mane vyresnieji.

—    Mes sustabdysim greitąją pagalbą,— siūlėsi mergaitės.

—    Gerai,— nusileidau aš,— viską padarysim vyriškai, tik pasakykit, kur jūs jį paslėpėt?

Vaikai nuvedė mane į nedidelį sandėliuką, kur mažytėje lėlės lovelėje gulėjo leisgyvis, pataliukais užklostytas kačiukas.

—    Jam čia gerai, visai kaip ligoninėje... Dėde, mes jį lankysim ir' gydysim...

—    Na, gerai,— nusileidau aš,— bet atminkit, jam pirma reikia suteikti nors pagalbą, o tik paskui paguldyti ir užklostyti patalais, aišku?

Mudu su šeimininke apžiūrėjome nukentėjusįjį, nuplovėm žaizdas ir aprišę nunešėm į kambarį.

Kačiukas atgijo. Pradžioje jis tik atsargiai lyžtelėjo pienuota plunksnele pateptas lūpas, knirktelėjo kaip mažas vaikas ir sunkiai atsiduso.

Po savaitės ligonis ėmė lakti pats. Juo rūpinosi visų aplinkinių vasarnamių vaikai. Jam niekada netrūkdavo nei saldainių, nei pieno, nei obuolių, nei kitokių skanėstų.

Bet visų labiausiai kačiuką popino pati šeimininkė. Ji net paprašė užeiti pažįstamą veterinarą, kuris atidžiai apžiūrėjo mažąjį ligonį, išrašė jam vaistų ir išeidamas visus nuramino:

—     Kitas žvėrelis gal ir būtų neišlaikęs, bet katinas gajus, išsilaižys...

Koks buvo mūsų džiaugsmas, kai vieną gražią dieną katinėlis išklibinkščiavo į kiemą pasivaikščioti! Vaikai jį apspito, glostinėjo ir šaukė pačiais gražiausiais vardais. Galų gale mes sutarėm jį pavadinti Princu.

Atėjus rudeniui, mes su Princu atsisveikinom ir išvažiavom namo. Tik gerokai atšilus, aš vėl nuvažiavau į vasarnamį padirbėti.

Mūsų šeimininkė sirgo. Ji gulėjo nekūrentame kambaryje ir, apsiklosčius patalais, sunkiai alsavo.

—    Kodėl nepranešėte? — peržengęs slenkstį, ėmiau priekaištauti.— Kaipgi šitaip?.. Vienui viena, be priežiūros...

—     Dabar jau nieko,— atsakė ji ir net nusišypsojo,— po truputį taisaus. Buvo gydytojas, vaistų prirašė, kaimynai aplanko... O čia štai jums. Nuneškit į sodą ir užkaskit, tik taip, kad mano Princas nematytų,— padavė ji man gražią plastmasinę dėželę. Pradaręs ją, pamačiau kelias negyvas peles.

—     Čia dabar? — nieko nesupratau.

—     Katinas neša,— paaiškino man šeimininkė.— Kai susirgau, kelias dienas net apsiversti ant kito šono pati negalėjau. Guliu, galva svaigsta, akys raibsta, nors tu verk. Staiga jaučiu, kaip Princas, užšokęs ant lovos, kažką atsargiai man padėjo ant krūtinės. Apsigraibiau ir nustebau: ogi pelė! Paskui, viską supratusi, aš taip susigraudinau, kad būčiau išbučiavusi, jei būčiau galėjusi pakilti iš lovos. Net sirgti lengviau pasidarė, štai todėl aš ir negaliu užgauti savo gelbėtojo ir bičiulio, todėl ir slepiu jo dovanas dėželėje...

Kai išėjau j sodą ir susiradau tą patį kastuvą, kuriuo buvau norėjęs kasti duobę Princui, jis manęs nepažino. Tai buvo jau didelis, gražus katinas, turintis pakankamai rūpesčių ir be manęs. Tačiau aš už tai ant jo nesupykau, tiktai stebėjausi tokiu nepaprastai gražiu ir dideliu jo dėkingumo jausmu.