Bjaurusis ančiukas

Gražu buvo už miesto. Vasara buvo puiki; laukuose geltonavo rugiai, žaliavo avižos; šienas pievose gulėjo sudėtas į kupetas. Gužas ilgakojis stypčiojo varlinėdamas ir kažin ką kalbėjo egiptiškai; tos kalbos jis buvo išmokęs iš savo motinos. Aplink laukus ir pievas žaliavo dideli miškai, o tuose miškuose telkšojo daugybė pelkių ir gilių ežerų. Tikrai gražu ir malonu buvo už miesto!

Ant kalnelio, paskendę saulės spinduliuose, margavo seni vieno kiemo rūmai, apkasti giliais grioviais. Nuo rūmų sienų ligi pat vandens augo dideliausi krūmai varnalėšų, tokie aukšti ir tokiais plačiais lapais, jog po kai kuriais iš jų galėjo vaikai stovėti. Čia buvo taip tylu ir ramu, kaip didžiausiame miško tankumyne. Savo gūžtoje, po varnalėšoms, tupėjo jauna antis ir perėjo ančiukus. Tupėti antelei čia labai pakyrėjo. Laukti galo sunku jai buvo ypač dėl to, kad ją retai kas telankė. Kitos antys mėgo labiau plaukyti po vandenį, nekaip tupėti po varnalėšoms ir kvarksėti su ja.

Pagaliau kiaušiniai pradėjo kaltis po vienas kito. „Pi! pi!"—sučiepsėjo gūžtoje, ir iš kiekvieno kiaušinio pasirodė galvutė.

— Kvar! kvar!—sukvarksėjo antis, ir visi ančiukai susirinko aplink ją po žaliais lapais ir ėmė dairytis į visas puses. Žinodama, kad žalia spalva sveika akims, motina leido jiems dairytis, kiek tik jie norėjo.

— Koks dėlto didelis tas pasaulis!— stebėjosi visi ančiukai.

Iš tikrųjų, dabar jiems buvo daug plačiau vietos, ne kaip pirmiau kiaušiniuose.

— Jūs manote, kad čia jau visas pasaulis?—tarė motina:—kur čia! Jis traukiasi dar daug toliau, kaip į aną pusę sodo, tiesiai į klebono lauką, bet ten ir aš pati dar nesu buvusi. Ką, ar visi jūs dabar čia esate?— paklausė ji ir pasistojo.— Ne, dar ne visi, pats didysis kiaušinis tebėra sveikas. Kada gi bus jau galas? Veikiai aš visai nebeteksiu kantrybės!

Ir vėl ji atsitūpė.

— O ką? Kas girdėti?—paklausė senė antis, atėjusi jos aplankyti.

— Štai vieno kiaušinio, kad žinotum, negaliu įveikti!—skundėsi perekšlė:— vis nesikala... Užtat pažiūrėk, kokie kiti: ar buvai mačiusi bent kartą tokių gražių ančiukų? Visi jie — gyvas tėvas, o jis, netikėlis, ir aplankyti manęs nenori.

— Duok man pažiūrėti tą kiaušinį, kur nesikala,— tarė senė antis.— Tikėk manim, tai bus kalakuto kiaušinis! Taip ir mane kartą apgavo. Turėjau tada vargo su tais kalakučiukais: jie baisiai bijo vandens! Aš niekaip negalėjau įsikviesti jų į vandenį; kvarksėjau kvarksėjau — ir niekas nepadėjo. Parodyk man tą kiaušinį!.. Gi kaip, kalakuto! Mesk jį ir geriau pamokyk kitus plaukyti.

insert

— Ne, patupėsiu dar truputį,— atsakė jauniklė antis.— Tiek tupėjau, galiu dar kelias dienas patupėti.

— Kaip sau nori!—atsakė senė antis ir nuėjo.

Galų gale ir didysis kiaušinis trūko. „Pi! pi!"—sučiepsėjo ančiukas ir išriedėjo iš kiaušinio. Tik koks buvo didelis ir bjaurus! Antis, pažiūrėjusi į jį, tarė:

— Koks didelis ančiukas! Visai nepanašus į kitus! Ar nebus jis tiktai kalakučiukas? Tai mes tuoj pamatysimi- Turės jis man lįsti į vandenį, kad ir pačiai tektų stumte įstumti.

Kitą dieną oras buvo puikus, saulė švietė varnalėšas. Antis su visa savo šeima nusileido į upelį. Pūkšt į vandenį. „Kvar, kvar!"—pašaukė, ir visi ančiukai paskui vienas kitą suvirto į upelį. Vanduo apliejo jiems galvas, bet jie tuojau iškilo į viršų ir gražiai ėmė plaukti. Kojytės pačios dirbo. Net bjaurusis pilkas ančiukas, ir tas nuplaukė kartu su visais.

— Ne, čia ne kalakučiukas,— tarė motina:—žiūrėk, kaip jis puikiai dirba kojytėmis ir kaip tiesiai plaukia! Ne, jis tikras mano vaikas... Tiesą sakant, jis ir labai gražus, reik tik gerai įsižiūrėti. Kvar! kvar! sekite paskui mane, vaikučiai, aš jums parodysiu platųjį pasaulį, nuvesiu jus i paukštyną; tiktai nesitolinkit nuo manęs, kad jūsų kas nesumindytų, o labiausiai saugokitės kačių!

Ir jie atėjo į paukštyną. Tenai buvo tuo metu pakilęs didelis triukšmas: dvi šeimos pešėsi dėl ungurio galvos, o ta galų gale teko katei.

— Žiūrėkite, taip tat visuomet esti šiame pasaulyje,— tarė senė antis ir pasikasė snapą — ji ir pati norėjo ungurio galvutės.

— Eikite dabar toliau ir gražiai pasveikinkite aną seną antį: ji čia yra vyriausia. Ji Ispanijos kilimo ir todėl tokia drūta. Matote, jai ant kojos raudonas raikštelis — tai neapsakytai gražu; tai yra didžiausia garbė, kur gali įgyti antis. Vadinas, bijo, kad ji neprapultų. Ta žymė jai duota, kad galėtų ją pažinti ir žmonės, ir gyvuliai. Bet eikite toliau ir nerieskite kojyčių į vidų; gerai išauklėtas ančiukas kečia jas kiek galėdamas plačiau, kaip tėvas ir motina. Šitaip, žiūrėkit! O dabar palenkite galvas ir tarkite: „kvar!"

Jie taip ir padarė. Kitos antys skersai žiūrėjo į juos ir garsiai kalbėjosi: „Štai dar vienas pulkas, lyg be jų čia mūsų maža būtų! O vienas koks dar negražus! Mes to nesikęsime!" Ir tuojau viena antis prilėkusi įžnybo jam į kaklą.

— Labai prašyčiau jo neskausti! —tarė motina: —juk jis niekam nieko nedaro.

— O kam jis toks didelis ir visai nepanašus į kitus, — atšovė įžnybusi jam antis: — gerai reikia jį apžnaibyti.

insert

— Jos labai gražūs vaikučiai, — atsiliepė senė antis su raikšteliu aplink koją:—tiktai vienas nenusisekė. Ar negalima būtų jį perdirbti?

— Tai negalimas daiktas, gerbiamoji!—atsakė motina.—Tiesa, jis negražus, bet labai gero būdo ir plauko taip pat gerai, kaip ir kiti, ir dar geriau, turiu pasakyti, už kitus. Aš manau, kad ilgainiui jis kiek pamažės ir susilygins su kitais; jis per ilgai išbuvo kiaušinyje ir todėl išėjo toks nedailus. — Ir motina pakasė ančiukui nugarėlę ir suglostė plunksneles. — Be to, —pridėjo ji, —jis yra antinas, ir jam gražumas nereikalingas... Aš manau, jis bus labai stiprus ir toli nueis.

— Kiti vaikeliai labai gražūs, — tarė ispanė:—būkite kaip namie, o jei rastumėt ungurio galvelę, ją galite man atnešti.

Ir jie ten buvo kaip namie. Bet tą ančiuką, kur paskutinis išriedėjo iš kiaušinio ir buvo toks negražus, visi pešė ir juokėsi iš jo. Jį stumdė ir žnaibė ne tik antys, bet ir vištos. „Per didelis!" — tvirtino visi, o kalakutas, — gimęs pentinuotas ir dėl tos priežasties statęsis paukščių karaliumi, — išsipūtė, kaip laivas visas bures iškėtęs, pribėgo prie ančiuko, ką sumurmėjo ir iš piktumo kaip vėžys paraudo. Nelaimingas ančiukas nežinojo, kur gyvas dingti. Jam buvo skaudu ir griaudu, kad jis toks bjaurus ir visi paukščiai iš jo juokiasi.

Taip praėjo jam pirmoji diena, bet toliau dar prasčiau buvo. Nelaimingąjį ančiuką varė visi nuo savęs. Net seserys ant jo pyko ir nuolat sakė: „Kad bent katinas tave pagautų, tokį bjaurybę!" Motina taip pat neiškentė kartą nepasakiusi: „Pasitrauktum kur nors atokiau!" Ir antys jį žnaibė, vištos kapojo, mergaitė, kur lesino paukščius, spardė jį kojomis.

Galų gale ančiukas nebeiškentęs skrido per tvorą. Maži paukšteliai išsigando ir pakilo iš krūmų. „Vis tat dėl to, kad aš toks bjaurus",— tarė sau ančiukas ir užsimerkė, bet nesiliovė bėgti toliau, kol pribėgo didelę balą, kur gyveno laukinės antys. Čia jis ištupėjo visą naktį; buvo nuliūdęs ir po tos kelionės labai pavargęs.

Ryto metą laukinės antys pakilo ir pastebėjo nematytą svečią.

— Koks čia būtų paukštis?—klausė jos.

Ančiukas linkčiojo į visas puses ir kaip mokėdamas kiekvieną sveikino.

— Neregėtas tavo bjaurumas! —badė jam akis laukinės antys: — bet mums būtų vis tiek, kad tik neįsigeistum kurios mūsų antelės vesti.

Vargšas! jis nei galvoti negalvojo apie pačias. Jis vieno daikto tenorėjo: kad jam leistų gulėti melduose ir gerti balos vandenį.

insert

Taip ištupėjo jis ten dvi dienas. Tuomet atskrido du laukiniai žąsinai; jie buvo dar neseniai išriedėję iš kiaušinio ir todėl labai drąsūs.

— Klausyk, drauge!—tarė jie: — tu toks bjaurus, jog negali mums kliūti; ar nenorėtum kartais skristi su mumis kur pasižmonėti? Čia netolimais yra kita pelkė, kur gyvena kelios grakščios ir meilios žąselės, visos jos netekėjusios ir moka gražiai gagenti. Tu gali ten rasti sau laimę, nors ir nelabai dailus esi.

„Pykšt! Pokšt!" — šovė kas tuo tarpu, ir abudu žąsinėliai krito negyvi į meldus; nuo jų kraujo paraudo vanduo. „Pykšt! Pokšt!"—šovė vėl, ir visas būrys žąsų pakilo iš meldų.

Paskiau dar labiau ėmė šaudyti. Buvo didelė medžioklė. Medžiotojai turėjo apsiautę visą balą; kai kurie buvo įlipę net į medžius, išaugusius pabaly. Melsvi dūmai kaip koks debesėlis slinko pro didelius medžius ir nyko toli už balos. Į balą atbėgo medžiotojų šunys: pūkšt, pūkšt! — nendrės ir viksvos linko į visas šalis, o vargšas ančiukas vos gyvas buvo iš baimės. Norėdamas pakišti galvą po sparneliu, jis truputį pasijudino ir išvydo priešais baisiai didelį šunį; jam liežuvis buvo visas išlindęs, ir akys degte degė. Jis prasižiojo ir jau siekė savo baisiais dantimis griebti ančiuką, bet... šlept, šlept! nubėgo atgal, neliesdamas paukštelio.

— Dievui dėkui! —tarė ančiukas ir atsiduso lengviau: —aš toks bjaurus, nei šuo nenori manęs imti.

Ir jis prisigūžęs ištupėjo nendrėse visą laiką, kol pro jo ausis švilpė šratai ir pyškėjo po vienas kito šūviai.

Tik vakarop viskas nutilo; bet ančiukas vis dar nedrįso pakilti: pa-, laukė dar kelias valandas, paskui atsargiai apsidairė aplinkui ir leidosi bėgti, kiek kojos nešė. Tekinas bėgo per laukus ir pievas; staiga pakilo baisi audra, sunku buvo toliau bėgti.

Iki nakties pribėgo stovinčią vieną triobelę. Triobelė buvo labai sena, ji pati nežinojo, į kurį šoną virsti, ir dėl to tebestovėjo. Audra taip baisiai siautė, jog ančiukas turėjo pritūpti, kad vėjas jo nenuneštų. Oras ėjo vis prastyn ir prastyn. Galų gale pastebėjo, kad triobelės durys nušoko nuo vieno kablio ir persikreipė, pro tarpą galima buvo įlįsti į vidų. Ančiukas taip ir padarė.

Triobelėje gyveno viena senelė, ji turėjo vištytę ir katiniuką. Katiniuką ji vadino „sūneliu"; tas mokėjo murkti, gražiai į viršų riesti kuprą ir net žiežirbas leido; bet tam reikdavo jį paglostyti aukštyn, prieš plaukus. Vištytės buvo visai mažos, trumputės kojytės, ir todėl senelė ją vadino „latuke"; vištytė dėjo gerus kiaušinius, ir senutė mylėjo ją kaip tikrą vaiką.

insert

Rytą svetimąjį ančiuką tuoj pastebėjo: katinėlis sumurksėjo, vištelė sukudaksėjo.

— Kas atsitiko? — paklausė ir apsidairė senutė. Ji neįmatė, ir jai pasirodė, kad tas ančiukas bus kokia paklydusi riebi antis.

— Tai bent radinys! — tarė ji: — dabar man bus ir ančių kiaušinių. Kad tik jis nebūtų antinas! Reik ištirti.

Ir senelė ėmė lesinti ančiuką ir laukti kiaušinių, bet tas kaip nededa*, taip nededa. Katinas namuose buvo ponas, o vištytė — ponia. Jie kitaip nesakydavo, kaip: „Mes ir visas pasaulis!", nes tarėsi atstojantys visą pusę pasaulio, ir net jo gerąją dalį. Ančiukas galvojo, kad gali būti ir kitaip manoma, bet vištytė su tuo netiko.

— Ar tu gali kiaušinius dėti? — klausė ji.

— Ne.

— Tai geriau sveikas tylėk!

O katinas klausė:

— Moki tu riesti į viršų nugarą, murkti ir žiežirbas leisti?

— Ne.

— Tad nėr ko tau nei kištis, kur išmintingi kalba!

Ančiukas glūdėjo kertelėje ir buvo labai nesmagus. Bet tuo tarpu į triobelę įsiveržė srovė lauko oro, ir švystelėjo saulutė. Ančiukas baisiai panoro paplaukyti ir neiškentęs pasisakė vištelei.

— Mat, dar ką prasimanys? — klausė ji. — Tu nieko neveiki, ir lenda tau į galvą visokie niekai. Dėk kiaušinius arba murk, — tad ir išrūks tie niekai iš galvos.

— Bet kaip gera plaukyti po vandenį! — sakė ančiukas. — Kaip malonu pasinerti ir jausti, kaip vanduo susilieja viršum galvos!

— Tai bent rado malonumą! — tarė vištaitė. — Ar tau galva atšalo? Štai klausk katinėlio — žiūrėk, koks jis išmintingas, kito tokio aš niekur nesu mačiusi, — paklausk jo, ar mėgsta jis plaukyti ir nardyti vandeny. Apie save jau nekalbu. Galop klausk ir senutės, mūsų šeimininkės,—išmintingesnės už ją visam pasauly nerasi, — ji tau pasakys, ar jai gera pasinerti ir jausti, kaip vanduo susilieja viršum galvos.

— Jūs nesuprantate manęs! — tarė ančiukas.

— Mes tavęs nesuprantam? Sakykit jūs man! Iš kur tu toks atsiradai, kas gali tave suprasti? Gal kartais tau rodosi, kad esi protingesnis už katiniuką ir mūsų šeimininkę? Apie save aš jau nekalbu!.. Tu čia mums per daug nesipūsk, vyruti, ir dėkok aukščiausiajam už visas gėrybes, kurias čia radai! Ar tu nepatekai į šiltą triobą, į gerą draugiją, kur yra ko pasimokyti? Bet tu — plepąs, su tavim nemalonu turėti reikalo. Tikėk, labai aš trokštu tave atvesti į gerą kelią. Tegu aš tau sakau nemalonių dalykų, bet taip geri draugai tedaro. Verčiau dėk kiaušinius arba mokykis murkti ir žiežirbas leisti!

insert

— Matyti, geriausia bus man iš čia kraustytis, — tarė ančiukas.

— Laimingos kelionės! — atsakė vištytė.

Ir ančiukas pabėgo. Jis plaukė ir nardė vandeny, bet visi paukščiai žiūrėjo į jį su paniekinimu, kad jis toks bjaurus.

Atėjo ruduo. Miške medžių lapai pagelto ir pajuodavo; vėjas pagriebęs kėlė juos aukštyn ir nešiojo po orą. Ėmė šalti. Sniego debesiai apklojo dangų ir kabėjo žemai, o ant tvoros tupėjo varnos ir nuo šalčio krankė: „Kran! kran!" Vien galvojant apie visą tą, jau šalta darydavos. Vargšui ančiukui buvo visai nejauku.

Vieną vakarą, — tik nusileidus saulei, — iš miško išskrido visas būrys didelių gražių paukščių. Tokių gražių ančiukas niekados dar nebuvo matęs. Jie buvo kaip sniegas balti ir turėjo ilgus lieknus kaklus: tai buvo gulbės. Iškėtusios savo ilgus gražius sparnus, jos kažin kaip nuostabiai suriko ir surikusios nušvilpė, nuūžė tolyn. Atvykusios iš šaltų kraštų, keliavo jos dabar per mėlynąsias jūres į šiltuosius. Jos skrido aukštai aukštai, ir vargšas ančiukas, žiūrėdamas į jas, jautė kažin kokį labai nepaprastą jausmą. Jis apsuko vandeny ratą, ištiesė aukštyn į jas savo kaklą ir staiga taip garsiai ir keistai suriko, net pats išsigando. Jis negalėjo užmiršti tų puikiųjų, laimingųjų paukščių ir, išnykus jiems iš akių, pasinėrė į pat dugną, vėl išnėrė ir išnėręs ilgai negalėjo sujaudintas atsikvošėti. Jis nežinojo, kokie tie paukščiai, nežinojo, kur jie skrenda, bet taip jam patiko, kaip niekas kitas pasaulyje. Nei kiek jiems nepavydėjo; ir ar galėjo jam bent į galvą ateiti, kad ir jis būtų toks pat gražus! Nelaimingas, bjaurus ančiukas būtų jau baisiai smagus, kad bent antys jo nevarytų iš savo tarpo.

O žiema baisiai kokia šalta buvo! Kad vanduo neužšaltų, ančiukas turėjo beveik be poilsio plaukyti; bet po kiekvienos nakties plotas, kur jis plaukiojo, ėjo mažyn ir mažyn. Tada taip kietai šalo, net ledas traškėjo; ančiukui reikėjo be atvangos savo kojytėmis dirbti, kad likusi aketė visai neužsirauktų. Galų gale visai pailso, išsitiesė ir įšalo į ledą.

Ryto metą į tą vietą atėjo laukininkas. Pastebėjęs ančiuką, jis pramušė su savo klumpėmis ledą, ištraukė jį ir parnešė namo pačiai. Ten ančiukas vėl atsigavo.

Vaikai norėjo su juo pasiausti; ančiukas išsigando, bijojo, kad nepadarytų jam ko pikto, ir stačiai šoko į pieno puodynę. Pienas tykštelėjo į visas puses, šeimininkė tik rankas susiėmė, o ančiukas iš tos baimės šoko į indą su grietine, paskui į statinę miltų ir iš ten išsirito toks baisus, net pats į save buvo nepanašus! Koks klyksmas pakilo tada trioboje! Šeimininkė su pagaikščiu vijosi vainodama ančiuką; vaikai rėkdami ir šaukdami bėgiojo paskui jį, versdami vienas kitą. Laimė dar, kad durys buvo atdaros: ančiukas spruko pro gulėjusius priemenėj žabus ir parvirto į neseniai pasnigtą sniegą. Buvo privargęs, nebegalėjo nei iš vietos pasikelti.

insert

Sunku būtų pasakoti visas tas nelaimes ir vargus, kuriuos teko iškentėti nelaimingajam ančiukui per visą tą žiauriąją žiemą. Kai saulė vėl ėmė šildyti žemę, jis buvo jau baloje, tarp meldų. Giedojo vieversėliai; vėl buvo grįžęs pavasaris.

Staiga ančiukas pasijuto, kad jo sparnai labai sustiprėjo, suplasnojo jais ir nušvilpė tolyn. Nei nepasijuto atsidūręs dideliame sode, kur žydėjo obelės ir kvepėjo alyvos, palenkusios savo žalias šakeles į vingrųjį upelį. Čia buvo taip gražu, taip kvepėjo pavasariu! Ir štai iš tankių medžių pasirodė trys puikios, baltos gulbės; jos mosavo sparnais ir gražiausiai plaukė vandeniu. Ančiukas pažino tuos nuostabiuosius paukščius, ir jam kažin ko labai pailgo.

— Skrisiu aš į juos, į tuos paukščių karalius. Jie mane užmuš, kad aš toks bjaurus išdrįsau prie jų artintis. Bet tegu muša! Verčiau tegu jie mane užmuša, nekaip kentėti čia ančių žnaibymą, vištų kapojimą, paukštininkės stumdymus ir visus žiemos vargus.

Ir jis virto į vandenį ir nusuko tiesiog į puikiąsias gulbes; tos jį pastebėjo, suplasnojo sparnais ir šoko plaukti priešais.

— Muškit mane! — tarė vargšas ir, palenkęs galvą į vandenį, laukė galo.

Bet ką gi jis pamatė skaidriam vandeny? Savo paties paveikslą, tik nebe pilko bjauraus paukščio, bet baltos gražios gulbės.

Ne bėda gimti ančių tarpe, kad tik būtum iš gulbės kiaušinio.

Dabar jis net džiaugdamasis minėjo tuos vargus, kuriuos pirma gavo išvargti. Po tiek vargų jis dabar dar geriau galėjo jausti ir pažinti savo netikėtą laimę ir visą tą gautą garbę. Didelės gulbės plaukė aplink jį ir mylavo savo snapais.

Tuo kartu į sodą atėjo keli vaikai; jie ėmė mėtyti į vandenį duoną ir grūdus, o jauniausias sušuko:

— Štai nauja gulbė!

— Tikrai, atskrido nauja gulbė! — džiaugėsi kiti ir plojo delnais, šokinėdami iš džiaugsmo; paskui nubėgo pas tėvą ir motiną, vėl sugrįžo, atsinešę duonos ir ragaišio, vėl mėtė į vandenį, sakydami:

— Naujoji — gražesnė už visas! Tokia jauna ir tokia graži! —Ir senės gulbės nulenkė prieš ją savo galvas.

Ji baisiai susigėdo ir paslėpė galvą po sparnu. Ji pati nežinojo, ką daryti; buvo net perdaug laiminga,, bet visai nesididžiavo, nes gera širdis didybės nežino. Ji galvojo, kaip ja pirma stumdė ir kiekvienas juokėsi, o dabar visi sako, kad ji gražiausia iš visų gražiausiųjų paukščių. Net alyvos lenkė jai savo šakeles, o saulė švietė taip šiltai, taip skaisčiai. Tada ji suplasnojo sparnais, ištiesė savo lieknąjį kaklą ir džiaugsmingai sušuko: — Tikrai, tokios laimės, būdama bjauriu ančiuku, anais laikais aš nei sapnuoti nesapnavau!

insert